Mokomės gyventi kitaip

Pamažu bandau sustabdyti gyvenimą, sulėtinti jo greitą ritmą. Baigėsi dar vienas gyvenimo etapas, kurio laukiau. Man nepatinka sezoniniai darbai, blogoji jų pusė yra ta, kad nenoromis, artėjant pabaigai, tu jos imi taip laukti, kad tiesiog ištrini visas praeinančias dienas, skubėdama link tos paskutinės. O taip gali prabėgti daug mielų, gražių, ypatingų akimirkų, kurios vėliau jau negrįš. Nors aš tai puikiai suvokiu, noriu gyventi šia diena ir, na, galbūt šiek tiek ir rytojumi, tačiau kas kartą kai pasitaiko sezoninis darbas, baigiu jį skaičiuodama dienas.

Dabar manęs laukia tarpsnis, kuris bus visai kitoks. Mokysiuosi neskubėti, įsiklausyti į save, išmokti pajausti laimę net mažiausiuose dalykuose. Šiandien tam pasiekti, padariau mažą žingsnelį - nuėjau ir užsirašiau į vietinę biblioteką ir pasiėmiau keletą knygų. Atrodo, toks paprastas dalykas, bet jis mane taip pakylėjo, kad, regis, namo parskridau. 

Grįžusi, šaldytuve radau nedidelį sviestinės tešlos gabalėlį, likusį nuo praėjusios apelsinų tartos, kurio nesinorėjo išmesti, tad greit iškočiojau, užtepiau uogiene, pabarsčiau migdolais ir išsikepiau nedidukę tartą, o gal tai būtų teisingiau pavadinti sausainiu. Vienaip ar kitaip, jis buvo labai skanus ir nuostabiai tipo sustiprinti tam maloniam jausmui širdyje. Labai dažnai gi būna, kad genialumas paprastume. Ir kartais tai labai maloniai nustebina, nes, bent jau aš, dažniausiai pamirštu šį elementarų dalyką. 

Tartai:
Receptas iš Pierre Herme knygos "PH". Galima kiekius sumažinti per pusę.

• 230 g miltų
• žiupsnelis druskos
• 40 g maltų migdolų
• 1 kiaušinio + 1 trynio
• 90 g cukraus pudros
• 140 g sviesto (kamb. temp.)
• vanilės

Dubenyje išsukame sviestą. Suberiame cukraus pudrą ir vanilę, gerai išmaišome, kad susijungtų. Pridedame maltus migdolus ir kiaušinius. Galiausiai įmaišome persijotus miltus ir druską. Išminkome, kad neliktų sausų ingredientų. Suformuojame kamuoliuką, jį suvyniojame į maišelį ir paliekame šaldytuve ~3 val. 
Prieš naudojant tešlą, ją išimame iš šaldytuvo prieš 20 minučių, nes ji pakankamai sukietėja. Iškočiojame 1 cm storio lakštą ar kiek storiau. Užtepame mėgstama uogiene, pabarstome migdolų plokštelėmis, išdėliojame tešlos juosteles ant viršaus.
Kepame įkaitintoje iki 170 C orkaitėje apie 15-20 minučių, kol gražiai paruduoja. Prieš patiekiant, apibarstome cukraus pudra.

~Recipe in English~

For this mini dessert, you can reduce the ingredients in half.

Pate sucree

• 230 g all purpose flour
• pinch of salt
• 40 g almond powder (grounded almonds)
• 1 large egg + 1 yolk
• 90 g confectioners' sugar
• 140 g butter (softened)
• vanilla
• jam
• almond flakes

In a bowl, soften the butter. Add confectioners' sugar and vanilla. Combine them well. Add almond powder, egg and yolk, mix them. Sieve into the bowl flour with salt. Knead it a bit and form a ball. Wrap it in a plastic cling, put it in the fridge for 3 hours.
Take the pastry out of the fridge 20 minutes before you use because it gets really hard.
Roll out to a size of a baking tin, place it in, prick the base with a fork, spread the jam (I used my homemade plum jam), sprinkle with almond flakes, decorate with the rest of pastry.
Bake blind at 170 C for about 15-20 minutes until golden and crisp. Allow to cool, sprinkle with powdered sugar and enjoy! 

It took such a little effort and you can enjoy this wonderful mini dessert with your afternoon tea :)

Tai kurgi aš esu?

Įsivyravusi tyla mane užvaldė ir, regis, net nebegaliu kažko parašyti. Gyvenime labai daug visko įvyko per tokį trumpą laiką, kad pati dar nesuprantu iki galo, kaip viskas ir kodėl. Prieš gerą mėnesį galvoje sukosi tiek daug klausimų, kurių atsakyti niekas negalėjo, o dabar pamažu atrodo, kad jie patys sprendžiasi, neklausdami nė vieno. 

Šiuo metu lėtai lėtai užsiveria durys į senąjį gyvenimą, vesdamos į naujai atsidarančias, pro kurias jau matosi šviesus rytojus. Nauja vieta, naujas darbas, nauji namai - regis, viskas nauja, gal net per daug. Senų dalykų liko taip nedaug, dėl to man ir liūdniausia. Buvau prisirišusi prie daugelio iš jų ir šiuo metu jaučiuosi taip, lyg ne savo noru tai būčiau pasirinkusi. Nors juk neveltui sakoma, kad kažko pabaiga būna kito pradžia.

Neseniai išsilaikiau paskutinius egzaminus mokykloje ir aš jau ją baigiau. Taip greit pralėkė tie du metai!! Oj, kiek jie mane visko išmokė, kiek visko suteikė. Jaučiuosi tokia pripildyta gėrio, žinių, draugų, išbandymų, kvailiojimų, baimių, lėkimo, ieškojimo ir atradimo, kad man to tikrai labai trūks. 

Net jei ir sakydavau kartais, jog pavargstu nuo darbo-mokyklos ritmo, bet kai jo jau neliko, jaučiu tuštumą. Bet ir vėl, žiūrėkime pozityviai, atėjo laikas užsiimti kažkuo nauju, tuo, ko visada norėjau, bet niekada nebuvo laiko. Kas tai bus - dar nenusprendžiau, bet kai tai padarysiu, pasidalinsiu su jumis :)

Po ilgų apsvarstymų, išėjau iš darbo Atėnuose. Per gana trumpą laiką susiradau kitą (žinoma, tai padaryti sunku, ypač šiais krizės metais, bet turbūt visada yra taip, kaip sakoma - kas ieško, tas randa). Susikroviau pirmus lagaminus (nes sekantys vis dar pakuojami), nusipirkom bilietus ir išvažiavome į salą, iš kurios kilęs mano draugas. Čia jau gyvenu gerą mėnesį (na, esu dirbusi porą vasarų, bet tai visai kas kita nei apsispręsti gyventi ilgesniam laikui), dirbu pastry chef viename viešbutyje ir vis dar bandau įsitaisyti į naujas gyvenimo vėžes. Jos kitokios, jos žadančios ramesnį, gražesnį gyvenimą, jos tokios, kurių turbūt ir reikia. 

Dabar, kai išvažiavo visi svečiai, galiu atsipūsti. Mėgaujuosi turima vienuma. Kadangi dirbu kasdien, dienos atrodo lekia. Dienomis sukiojuosi darbe, po to nueinu į pajūrį (nes jis visai čia pat!!), grįžtu namo ir nieko neveikiu, atsipalaiduoju :) Vakare prieš užmiegant skaitau knygą, ne kokią kulinarinę, o tikrų tikriausią klasiką - Igno Šeiniaus Kuprelis - kokia žavinga meilės istorija, kaip gražiai nupieštas vaizdas, veiksmai, žmonės. Net pačiai geriau pasidaro ir, atrodo, susilieji su ten esančiais, stebi juos iš arti. Eilėje stovi dar porą knygų, kurias jaukiai skaitysiu vakarais.

To seniai jau nebuvo. 

Maisto tinklaraštininkų žaidimas

Kaip buvo smagu šiandien užėjus aplankyti savo tinklaraščio išvysti komentarą nuo Ievos Marijos iš Skanios mintys. Linksma prisidėti prie šio žaidimo, tad skubu dalyvauti.

Visų pirma primenu žaidimo taisykles:

1. Kiekvienas privalo nurodyti 11 atsitiktinių teiginių apie save…

2. …atsakyti 11 klausimų, užduotų ankstesniojo blogger’io…

3. …sukurti kitus 11 klausimų, kuriuos atsakytų užtagintieji blogger’iai…

4. …užtaginti 11 blogger’ių su mažiau nei 200 sekėjų…

5. …informuoti apie tai užtagintuosius…

6. …nekeršyti netaginti atgal.

Teiginiai apie mane:

1. Esu iš Kretingos, bet jau 2 metai kaip gyvenu Atėnuose. Niekada nemaniau, kad būsiu iš tų, kurie išvažiuoja iš savo šalies, nes manau, kad ir ten gyventi labai gera.

2. Baigiau archyvistikos bakalaurą Vilniuje, o šiuo metu studijuoju konditeriją Graikijos privačioje mokykloje.

3. Pomėgis gaminti desertus išgelbėjo mane nuo užvaldžiusios visiškos nevalgymo beprotybės.

4. 2015 m. susitinku su kai kuo Paryžiuje :)

5. Esu gana uždaras žmogus, kuris turi ribotą ratą draugų.

6. Nemėgstu išsišokėlių, kurie neverti jiems skiriamo dėmesio.

7.  Mėgstu daryti sąrašus, kurti planus, viską užsirašyti ant balto lapo.

8. Labai pasiilgau savo šeimos, sesers, artimųjų ir draugų Lietuvoje.

9. Labai mėgstu baltą sausą vyną.

10. Nemėgstu kalbėti telefonu, jaučiuosi atsakinga už "tylos minutes".

11. Esu didžiulė svajotoja, ateities planuotoja ir myliu Kalėdas!

Atsakykime į Ievos Marijos klausimus:

1. Ar griūti į sniegą smagiau nei į rudeninių lapų krūvą?

Be abejonės! Nors ir krūva lapų dvelkia tikra romantika.

2. Šokoladas ar karamelė? Ar abu?

Manau, kad karamelė.

3. Ar norėtum pakeliauti po pasaulį autostopu?

Autostopu turbūt nesiryžčiau, bet sėsti į savo automobilį ir keliauti kur akys užmato - būtų didelis gyvenimo nuotykis.

4. Koks Tavo mėgstamiausias filmas?

Mėgstu visus, kuriuose vaidina Meryl Streep. Vieno turbūt kaip ir neturiu.

5. Ar ryžtumeis atsistoti ant skardžio krašto, pritūpti ir ištiesti vieną koją į priekį?

Tikrai taip. Nors ir bijau daugelio dalykų, bet įveikiu save ir rizikuoju.

6. Ką labiau mėgsti: kepti pyragus ar mėsos kepsnius?

Tik pyragus!!

7. Cukraus vata – taip ar ne?

Jei būtų dar ir kitų pasirinkimų, cukraus vatos neimčiau. Nors ji labai primena vaikystės dienas Palangoje.

8. Ar dažnai juokiesi taip, kad skaudėtų šonus?

Turbūt kartą per savaitę ar dvi. Bet šypsausi laaabai dažnai.

9. Jei paslystum ir netyčia padarytum špagatą, susilaužytum dubenkaulį ar tai nesudarytų jokių nepatogumų?

Bet būčiau padariusi špagatą!! :) To kasdien nepamatysi.

10. Iki kada tikėjai Kalėdų Seneliu?

Kalėdų Seneliu, kaip idėja, o ne asmeniu, tikiu ir dabar. Mėgstu stebinti žmones dovanėlėmis.

11. Ledai žiemą. Gerai, blogai, šalta, nuostabu.. Kokia Tavo nuomonė? :)

Manau, ledams nėra netinkamo meto. Nors pati ledų nevalgau.

Mano klausimėliai kitiems:

1. Kodėl nusprendei rašyti tinklaraštį?

2. Jeigu būtum super herojus - kuriuo būtum?

3. Kalėdos + mandarinai - bjaurus prekybos centrų išmislas AR miela šventės tradicija?

4. Paskutinė perskaityta knyga?

5. Dėl ko labiausiai džiaugiesi savo gyvenime?

6. Ką manai apie naujametinių sąrašų sudarinėjimą?

7. Mieliausia dovana?

8. Be kokio patiekalo neįsivaizduojate kasdienybės?

9. Kas mieliau - karšta vasara, romantiškas ruduo ar balta žiema?

10. Mėgstamiausia, daugiausiai naudojama receptų knyga?

11. Šalis, kurioje norėtųsi gyventi?

Na ir 11 tinklaraščių, kurie pratęs žaidimą:

1. Pabandykime sveikiau

2. Laisvalaikis virtuvėje

3. Mukatantas

4. Tarp vėjo gūsių

5. Fraises

6. DR Food blog

7. Gamyklėlė

8. Išbandyti receptai

9. Tinginiai irgi verda

10. Ką suvalgyti

11. Kas nutiko virtuvėje

Sėkmės kitiems žaidėjams ir laukiame smagių istorijų!

Praėjęs konkursas

Buvau dingusi iš eterio, nes daug dirbau ir ruošiausi konkursui, kurį organizavo mano mėgstamiausias Graikijos konditerijos žurnalas "Γλυκές Ιστορίες". Sėkmingai ir gal kiek netikėdama praėjau pirmąjį konkurso etapą, patekdama į pusfinalį, į kurį iš visų dalyvavusių 250-ties, buvo atrinkti 99 žmonės iš visos Graikijos.

Pirmąjį etapą perėjau išsiųsdama vieną originalų deserto variantą, kuris net nežinau, ar kur kitur egzistuoja. Tai buvo desertinis putėsių "vėrinys", suvertas ant tartos tešlos iešmelio, paguldytas ant biskvitinio pagrindo, pripildyto šokoladinio įdaro ir visas padekoruotas įvairiomis šokoladinėmis detalėmis. 

Buvau tikrai nudžiuginta, nes tarp daugybės graikų, atrinko ir mane (vienintelę užsienietę). 

Tad po mėnesio ruošimosi, prieš kelias dienas vyko pusfinalis, kuriame gaminome visi tokį patį juodojo, itin kartaus šokolado tortą, kuris buvo toks subtilus, toks ryškus, jog abejingų jam neliko - arba labai patiko, arba nepatiko visai. Aš buvau prie tų, kuriems jis patiko ir turbūt gaminsiu jį ir kada vėliau. 

Tris valandas trukęs procesas baigėsi su šiokiu tokiu nusivylimu (nes kas net ir giliausiame širdies kampelyje eidamas į konkursą nesitiki kažko laimėti), bet tuo pačiu jaučiuosi ir pakylėta. Graikijos mastu užimti 5 vietą iš 99 žmonių, manau, yra ne taip ir blogai, nors, žinot, labiausiai ašarą braukti norėjosi dėl tos "per plauką" akimirkos. Pritrūko keletos dešimtųjų taškų pereiti tą barjerą, bet turbūt ne šiais metais. 

Dabar kai mintys ir emocijos kiek nurimo, galiu pasidžiaugti neįkainojama patirtimi, kurią įgijau. Susipažinau su geriausiu šalies konditeriu, jo komanda, kitais šios srities specialistais. Buvo įdomu išsiskirti iš visų savo kilmės šalimi, nes nė vienas nesitikėjo išvysti mergaičiokės, staiga nusprendusios tapti Pastry Chef kitoje šalyje, mesti visko savoje ir siekti aukštumų Graikijoje. 

Taip pat konkursas padėjo suprasti trūkumus, kuriuos, norint tapti geresniam, man reikia tobulinti. Vienas iš jų - streso valdymas! Oj kiek baimės teko įveikti kantriai belaukiant savo eilės prieš žengiant į virtuvę, kiek minčių teko vyti į šoną, kad galėčiau nusiraminti, o ir kiek nemigo valandų prieš konkursą! Stresas buvo mane užvaldęs, bet, laimei, įžengus į virtuvę, jis liko už durų, galėjau ramiai dirbti, o tai buvo svarbiausia. 

Tad, kas pasikeis po šio konkurso? Labai daug. Nors ir negavau kažkokio realaus prizo, jaučiuosi palypėjusi vieną, gal net du, didelius laiptus aukštyn link to, ko tikrai noriu ir siekiu. 

Na, o šiam kartui širdyje ilgam išliks tie nepakartojami įspūdžiai, bei dar nesuvalgyto torto likutis :)

Mintys, filosofija ir gyvenimas...

Pastarosiomis dienomis galvoje sukasi įdomus klausimas - kuo kvepia vasara? Vis sau užduodu šį klausimą ir leidžiu paspėlioti... Pirmasis į galvą šaunantis atsakymas - saulei nusileidus, laistomos žolės kvapas -  užplūstanti gaiva po kaitrios dienos. Regis, atsigauna ne tik gėlės, bet ir tu pats. Gali vėl kvėpuoti, vėl mėgautis diena, kad ir saulei jau nusileidus.

Vieną dieną sėdėdama traukinyje pakeliui į namus, klausydama melodingos muzikos, žvelgdama į prabėgančius vaizdus ir tolumoje matomą pastatų gausybę, susimąsčiau - šioje šalyje tiek daug imigrantų, iš šalių - kokių tik nori, tai žmonės, kurie paliko savo gimtinę, galbūt šeimas, draugus ir atvyko čia, tikėdami geresniu gyvenimu, tikėdami, kad būtent čia jie ras tai, ko trūko jų šalyje. Tačiau, kai šalyje atvykėlių tiek daug, kad jie čia sukėlė tikrą sąmyšį, jų vietiniai nemėgsta, nes jie siejami su visais blogais dalykais, vykstančiais aplink, tad klausimas, iškilęs tuo metu buvo, ar jie tikrai savo laimę rado čia, ar tikrai gyvenimas lengvesnis čia, o ne jų šalyje, negi elgetavimas, vagystės, mašinų langų valymas keliuose, prekiavimas įvairiais niekniekiais gatvėse jiems teikia didesnį pasitenkinimą nei buvimas žmogumi savoje šalyje, t.y. vietoje, kur visi yra lygus, kur tu nesi vienas iš "tų", kurių vengia visi likusieji?

Pasakytumėt, kad aš pati turėčiau atsakyti į tokį klausimą, būdama svečias šioje šalyje... Bet, kad ir kaip ten būtų, taip nesijaučiu... Prie to prisideda dar ir tai, kad atvykau ne iš taip jau ir toli (lyginant su Pakistanu, Iranu ir pan.), mes kažkiek panašūs, mus sieja bendras Europos vardas, esame skirtingi, bet tuo pačiu kažkuo vienodi. Atvykusi čia radau daug skirtumų, kurie iš pradžių mane šokiravo, bet galiausiai su viskuo susitaikoma, viskas dabar priimama kaip savaime suprantama, kad taip ir turėtų būti. 

Tik su vienu sunku susitaikyti ir turbūt tai vienintelis faktas, verčiantis mąstyti apie sparnų kėlimą iš šios vietos - tai šalyje tvyranti krizė, tas keliamas sąmyšis, Vokietijos siunčiami signalai, Europos Sąjungos sankcijos, Graikijos politikų nesugebėjimas, ar netikėjimas, nenoras išgelbėti šalies, kuri tokia nuostabi. Man taip gaila, kad tokia šalis, su tokia istorija, kultūra, architektūra, žmonėmis, nuostabiausiomis salomis, kalnais, jūra šiuo metu yra atsidūrusi situacijoje, iš kurios, regis nėra išeities. Viskas smunka žemyn, ir tu, žmogau, kasdien mąstai, negi galima kristi dar žemiau? Kai gyvenimo lygis nugrimzdęs jau visai žemiau jūros lygio, kai darbdaviai išnaudoja šią situaciją dirbančiųjų nenaudai, kai žinai, kad net ir perėjęs dirbti kitur, susidursi su tuo pačiu, nes taip tiesiog "veika sistema" (kaip jie sako, jos netaikant, jie būtų priversti užsidaryti), belieka mąstyti, ką tu čia veiki... Manau, gyvenimas neturi būti toks, jis neturi švaistyti geriausių tavo gyvenimo metų, tu neturi jausti, kad pinigai yra pagrindinis dalykas, besisukantis tavo galvoje, bet ne dėl to, kad jų turi per daug, bet dėl to, kad vis mąstai, kaip jų gauti. Gyvename juk vieną kartą, negi nenusipelnome gyventi taip, kad senatvėje būtų malonu tai prisiminti, būtų galima nusišypsoti, žinant, jog padarei viską, kas buvo tavo rankose, iš tikrųjų būtųm laimingas. Manau, kad nusipelnome. To paties nusipelno ir ši šalis. 

Kad tai suprastumėte ir Jūs, rekomenduoju pažiūrėti šį nuostabų video. Jis mane užbūrė!

O Jūs, ar susimąstote apie tokius dalykus?

Vasara!

Šiandien pagaliau supratau, kad atėjo vasara! 

Turbūt jau buvo pats metas, ypač, kai vakar pirmą kartelį šį sezoną lėkėme prie jūros. Dar vienas dabartinio darbo pliusas, kad kai ateina darbo pabaiga, būna visa ko tik pirma ar pusė dviejų! Greit susimečiau daiktus ir išrūkome prie jūros! Buvo nuostabu, nors žmonių ir daug, bet ta gaiva, tas atsipalaidavimas sklandantis ore užbūrė visus! Gulėjome ir nieko daugiau nereikėjo! Pasimiršo visos negandos, visos problemos, užplūdus alkiui kramtėme šokoladinius sausainius ir apie nieką kitą negalvojome. 

O ir šis rytas prasidėjo puikiai! Po tikrai ilgo laiko kepėme purius blynelius, kuriuos, jei neklystu, darėme, kai buvo atkeliavę tėvai. Ir žinot, kas keisčiausia? Bekepant blynelius mano mintys nukeliavo į praėjusią vasarą, nes tada dažnai juos gaminome. Ir man atrodė, kad iš tikrųjų viskas grįžo - tas nemėgstamas darbas, tas jo keliamas stresas ir jaudulys, tos mintys, kad net ir gerai prasidėjęs rytas nuves į blogą vakarą... Bet po kelių valandų savęs įkalbinėjimo ir klausimo, kodėl aš apie tai mąstau, nes viskas gi šią vasarą kitaip, atrodo kiek nurimau. Į praėjusių metų vasarą tikrai grįžti nenorėčiau - tiek streso patirta, taip sunkiai ji prabėgo, kad šiuo metu galiu jaustis kaip besisupanti kokiame hamake, kuris kabo tarp dviejų medžių mano būsimo namo gražiame sode.

Po gražaus rytmečio, išlindome laukan pasižvalgyti po turgų. Et, nuostabu ten! Dabar prasidėjo arbūzų, melionų, persikų ir abrikosų sezonas, tad prekystaliai tiesiog lūžta nuo jų gausos! Žinoma, aš praeiti pro juos irgi negalėjau, prisipirkau visko, grįžusi namo reikėjo visko išragauti, tad dabar ramia širdimi, įsitikinus, kad taip, viskas labai šviežia ir skanu, sėdžiu pilnu pilvu, o galvoje jau sukasi mintys, kaip vakare ragausiu gardžiai kvepiantį melioną!

Šiomis savaitėmis tikrai nieko negaminu, mano valgiaraštis - šviežios daržovės, vaisiai, granola su sultimis (pastaruoju metu vietoj aliejaus, pilu 200-300 mėgiamų sulčių ir 3-4 valg. šaukštus aliejaus bei atitinkamai medaus) ir pienu, jogurtas, šviežios apelsinų sultys ir vanduo... Ir ko gi tai ne pati puikiausia vasara?

Velykos

Pas mus ir vėl žydi apelsinai. Jų kvapas toks stiprus, kad net apsvaigsti, norisi nuolat jį uostyti, turėti "šalia". 

Tikrai nemažas laiko tarpas praėjo nuo paskutinio įrašo, nesmagu. Bet iš tiesų, šiuo metu turėjau tiek veiklos, kad virtuvė ir kompiuteris liko kone paskutinėje vietoje. Mano virtuvę buvo užėmusi mama, kuri mus lepino visą savaitėlę patiekalais, kurių buvau išsiilgusi.

Dabar, kai visi svečiai išvažiavo, namai atrodo liko be galo tušti. Buvo taip gera grįžti iš darbo žinant, kad juose kažkas yra, kad bus kažkas pagaminta, kad tavęs laukia. Gerai, kad nedidelis laiko tarpas praeis ir mes vėl būsim didelėje šeimoje, tik šį kartelį salos apsuptyje ir su draugo šeima. Šie metai man tikrai ypatingi - turiu progą švęsti Velykas net du kartus! Kone prabanga :)

Nors lietuviškos Velykos buvo kiek neįprastos, net nežinau, ar ko trūko, ar ne, bet greičiau priminė smagius pietus, kai visi susirenkame drauge. Buvo ir kiaušinių, ir gausus maisto stalas, bet gal tiesiog pritrūko Lietuvos, kad iki galo būtų pajusta ta dvasia. 

Dar labai noriu prisipažinti, gal mane kas "nužiūrėjo", nesuprantu, kai tik žengiu į virtuvę, rezultatas to, ką gaminu, būna nesėkmė. Dabar kankinuosi su graikiška velykine pyne Tsoureki, kurią darėme mokykloje, ten gavosi nuostabiai minkšta ir kvapni, o man namie ji gaunasi kieta kaip akmuo, daryk, ką tu nori. Jau du kartus dariau ir abiejų rezultatai šiukšlių dėžėje. Na niekaip nerandu, kas ten ne taip. 

Aš šią pynę tiesiog dievinu dėl joje esančių prieskonių, tad turbūt teks dar kartelį bandyti ir ieškoti klaidų. 

Šiandien (manau, priežastį supratote visi) jokiu receptu nesidalinsiu, nes gamino šią savaitę tik mama, o ir nufotografuoti nieko nespėjau, nes viskas buvo suvalgoma be galo greitai :)

Pasidalinsiu tik fotoreportažu iš praėjusios nepaprastai geros savaitės su visa šeima. Mielieji, buvo labai smagu!

Sėkmė ar likimas?

Pastaruoju metu, kai pradėjau studijuoti konditeriją, žmonės manęs dažnai klausia, tai kuris gi iš tokios daugybės įmantrių gaminių yra mano mėgstamiausias. Ir, žinot, man tenka susimąstyti. Dažniausiai atsakau, kad tas vienintelis, kurį turbūt mylėsiu visą savo gyvenimą ir visada jo norėsiu, yra obuolių pyragas. O tada žmonės suglumsta - ką, toks paprastas ir eilinis kepinys yra tavo mėgstamiausias? O kaip gi visi tortai, pyragai, kurie stovėtų daug aukščiau savo skonio subtilumu, elegancija ar grakštumu... Bet, turbūt manyje veikia tas faktorius, geriausia tai, kas paprasta. Man nieko nėra skaniau už ką tik iškeptą obuolių pyragą, kuriame švelniai nosį kutena cinamono aromatas. Kurį gausiai apibarstai cukraus pudra, kad atrodo, jog pyragas pasislepia po sniego patalu, slepiasi ir laukia, kol tu jį surasi ir atpjausi. O lengvai pūstelėjus, pudros debesėlis ima šokti šokį ore tarsi snaigės. 

Šiandien, kai pabudau, išvydau per langą tai, ko tikrai nesitikėjau - lėtai, grakščiai krentančias snaiges tiesiai į mano kiemą, ant žalios žolės, ant žiedais apsikrovusio medžio! Sninga Graikijoje jau kurį laiką, ir vakar, kai ėjau į darbą ankstėliausiai ryte, žavėjausi snaigėmis, bet šiandieninės mane užbūrė. Gal dėl to, kad mūsų kieme iki šiol nesnigo, nes gyvename pakankamai žemai (dirbu aukščiau prie kalno įsikūrusiame rajone), tad daugiausia, ko galime tikėtis būna šaltukas. Na, o šiandien ir man snaigės šoka savo lėtą, svajingą šokį, nusileisdamos tyliai ir taip minkštai ant drėgnos žemės, kuri, deja, jas paverčia tik vandeniu.

Tik dabar supratau, kad prakalbusi apie obuolių pyragą, mylimiausią receptą turiu, bet nuotraukos anei vienos, tad teks apie jį dar pakalbėti kitame įraše, kai bus iškeptas ir garbingai nufotografuotas. Jis to tikrai nusipelnė - trapus sviestinis pagrindas, apgaubiantis karamelinius obuolius su cinamonu ne tik iš apačios, bet ir iš viršaus. Net užsinorėjau jo čia ir dabar, sukramčius itin gardžius pusryčius.

O tuo pačiu vis bežvilgčiojant per langą į vis retėjančias snaiges susimąsčiau apie tai, kaip visi dalykai dėstosi mano gyvenime. Viena draugė apie šią situaciją pasakė, kad man labai sekasi, bet man vis kirba mintis, negi tai tik sėkmė, o ne mano likimas? Grįžusi iš atostogų Lietuvoje buvau puolusi į, dabar galiu paskaičiuoti, savaitinę (kuri man rodėsi, kaip keli mėnesiai) paniką, kurioje nežinojau, į kurią pusę žengti, rodėsi, kad viskas slysta iš po kojų, o tada, tokiais momentais, gimsta genialios mintys, kurios laiko tavo galvą aukštai ir neleidžia nuleisti rankų. Tad pirmąsias grįžimo savaites neturėjau darbo ir, rodėsi, jo niekaip nerasiu, kai šalyje tokia situacija, bet nebūtų bet, jei širdis nedegtų begaliniu tikėjimu ir troškimu, kuris ir sukuria idėjas. Tad po savaitės ieškojimo aš jau turėjau darbą, ne bet kokį, o srityje, kurioje studijuoju. Dirbu kepyklėlėje, kurioje gaminame tik keksiukus ir juos puošiame. Ar gi gali būti kas geriau? Tad kiekvieną rytą (nes darbą pradėti tenka labai anksti), nors ir sunku atsikelti, bet einu į darbą laiminga, net ir pasibaigus darbui aš apie jį mąstau, kaip ką ryt reikės ruošti, puošti, kepti. Ir turbūt net neverta sakyti, kaip greitai prabėga darbo laikas darant tai, kas teikia didžiulį malonumą. Tad nežinau, spręsti jums, ar tai tikrai sėkmė, kuri aplankė mane, ar tai likimas, kuris priklauso man, kurio siekiau ir seksiu mažais žingsneliais iki pačio paskutinio norimo taško.

Laimingo, romantiško ir svajingo Jums vasario mėnesio!

Pasimetusi dovanėlė mane surado arba grįžau namo!

Na ką, ir vėl grįžau namo. Atostogos kaip niekad buvo tiesiog prikimštos pačių įvairiausių, smagiausių, įsimintiniausių kelionių, susitikimų, nuotykių, pašnekesių, pasisėdėjimų, tiesiog malonaus buvimo kartu. O kiek visur išvaikščiota!! Paskutinę dieną Vilniuje maniau, kad vietoj kojų pas mane liko mediniai pagaliukai, nes skersai išvaikščiojome kiekvieną gatvę. O kaip kitaip - kai oras stulbinančiai geras, gi reikia save išlydėti su pačiais maloniausiais prisiminimais. 

 

Bet žinot, paskutinėmis dienomis jau buvau pasakiusi, kad norisi namo, t.y. į savo namučius (bet tikrai ne dėl to, kad buvo neįdomu ar pan., tiesiog nuovargis), nesvarbu, kad jie Graikijoje, norėjosi elementarios savo lovos, savo stalo, sofos, kėdės :) Skamba kvailai, bet kai per atostogas pakeitėme tiek buvimo vietų, man tai buvo labai rimtas noras. O grįžus mus pasitiko dar blogesnis oras nei Lietuvoje. Kalbant apie temperatūrą, paradoksalu, bet ji skiriasi vos keliais laipsniais, labai smarkiai atvėso ir čia, tad jaučiasi, jog niekas per daug ir nepasikeitė. 

Buvo labai keista šiandien po tokios pertraukėlės ir vėl kulniuoti į mokyklą, kurioje lyg ir nieko naujo, bet vis vien kažkaip kitaip. Gal čia aš vis dar pasimetusi, kur esu, gal ir pati diena nebuvo iš tų pačių lengviausių ir maloniausių, kad būtų galima kitaip nusiteikti. Šiandien turėjau gana rimtą darbo pokalbį, kuriame teko kamuotis net keturias valandas. Pavargau, net sakyti turbūt nereikia. Mano galvoje įvyko didžiulis sąmyšis tarp visų žinomų kalbų, nes pokalbyje reikėjo anglų, rusų, lietuvių ir šiek tiek graikų. Daug streso, daug :)

Ryt turėčiau žinoti rezultatus, bet prisimenant mano "pasirodymą" rusų kalboje, yra didžiulė rizika, kad visas šis vargas bus tik mano asmeninio tobulėjimo, patirties kaupimo dalis. 

Tad mokykloje šiandien sėdėjau pusiau miegomis, nes, įsivaizduokit, dar ir prancūzų teko atlaikyti. 

Bet bet bet... Mane šiandien vis tik aplankė spindulėlis, kažkur pasiklydęs dar prieš Kalėdas. Kalbu apie Kalėdų senelio slapuko akciją, kurioje dalyvavau. Jo nespėjo pristatyti iki man išvykstant, tad labai liūdėjau, maniau, kad jau tikrai likau be dovanėlės, bet kai vakar grįžau, radau krūva lapelių dėl siuntinio iš pašto, tad šiandien anksti ryte nuskubėjau pasiteiraut, ar vis dar jis yra. Ir jis buvo! Širdį užplūdo tikrai labai smagus jausmas, labai dėkoju Indrei iš Keistai paprasta tinklaraščio. Gavau labai mielus "puodelius", kad gerčiau keksiukų arbatą su malonumu. Retai kepu keksiukus, bet tokia miela jų formelė net labai skatina imtis juos gamint. O ir priedai labai smagus, rytoj, kai bus šviesu, nufotografuosiu. 

O dabar einu prisėst ant išsiilgtosios sofos, imsiu mezgamą šaliką į rankas ir žiūrėsim filmą. 

Gero ir šilto jums vakaro!

Straipsnis žurnale "Virtuvė. Nuo...Iki..."

Noriu pasidalinti su visais, kurie dar nematė ir neskaitė, straipsniu, ar gal tiesiog istorija, kuri puikuojasi šio mėnesio žurnale "Virtuvė. Nuo...Iki...".  Iš karto noriu pasakyti, kad tai yra mano nuomonė, kuri tikrai gali skirtis nuo kiekvieno iš jūsų. Labai džiaugiuosi šia pasitaikiusia galimybe, buvo labai smagu vėl vaikštinėti po miestą ir žvelgti į jį kitomis akimis, renkant informaciją, darant nuotraukas, o ir gaminti tradicinius patiekalus buvo be galo smagu, nes kai kuriuos gaminau pirmą kartą. Tad malonaus skaitymo!

graikija

Naudinga informacija

Pagaliau suradau laiko užrašyti visus žingsnius, kuriuos teko atlikti, norint gauti gyvenimo leidimą bei medicininę knygelę darbui Graikijoje. Šis įrašas, žinoma, yra naudingas tik tiems, kurie šioje šalyje gyvena, bet gal ir kitiems bus įdomu paskaityti. Taigi pradedam...

Medicininė knygelė

Reikia pasidaryti kraujo, išmatų tyrimus ir rentgeno nuotrauką.

Pirmus du tyrimus atlikau Evangelismos valstybinėje ligoninėje (adresas – Ypsilantou 45-47 {Υψηλαντου}, metro stotelė Evangelismos, nuo Galatsi autobusas 608). Ten priimamasis atsidaro nuo 7:45 ryto ir per dieną kraujo tyrimui priima pirmuosius 70 žmonių, o po to po 5 per dieną.

Šiems tyrimams eilėje laukti reikia prie 12 numerio (γραφείο εντόλων). Nors pagrindinės ligoninės durys atsidaro kiek anksčiau prieš priimamojo atsidarymą, naudinga yra eiti per kitą įėjimą ir ateiti daug anksčiau. Aš ėjau nuo 6 ryto, nors ir reikėjo ilgai laukti, bet bent jau turėjau vieną iš pirmųjų numerių ir tikrai žinojau, kad mano kraują paims šiandien. Kitas įėjimas yra einant nuo Vasilissis Sofias gatvės, praėjus Periptero, kilti toliau į viršų, kol prieinamas apsaugos postelis ir vartai, kurie išeina į ligoninės kiemą. Ten apsauginis nukreips, kur nueiti iki priimamojo.

Pagal numeriuką sulaukus eilės, reikia pateikti pasą ir sumokėti 12,5 eu, tuomet galima eiti į naująjį pastatą, kuris randamas išėjus į ligoninės kiemą. Pirma reikia nunešti turimą lapelį pas sekretorę (jos kabinetas vėlgi lauke išėjus), tuomet gaunate numerį, nunešate turimą lapelį į tą kabinetą, kur ima kraują ir po kurio laiko gydytojas ar apsaugos darbuotojas jus pakviečia. Paima kraują (iš venos) ir po kelių dienų galima ateiti pas sekretorę pasiimti rezultatų.

Išmatų tyrimas

Jis atliekamas gretimame pastate, Axepa, antrame aukšte, kai užlipame laiptais, einame į kairę į tokį siaurą koridoriuką su daug kabinetų, einame iki galo, kol prieiname Mikrobiologiko kabinetą, kuriame gauname indelį. Jei įmanoma, galima visą tai atlikti iš karto ir atiduoti užpildytą indelį su turimu lapeliu, arba galima jį atnešti kitą dieną, bet tuomet jau reikia eiti tiesiai į tą kabinetą ir laukti priimamajame nebereikia. Rezultatus atsiimti reikia pas tą pačią sekretorę, kur ir kraujo. Rezultatai būna po trijų darbo dienų.

SANTRAUKA

Ligoninė atsidaro nuo 6 ryto, priimamasis nuo 07:45.

Turėti pasą ir 12,50 eu.

Rezultatai po 3 darbo dienų (kraujo – gali trukti kiek ilgiau)

Rentgeno nuotrauka

Ją dariausi Laiko valstybinėje ligoninėje (Λαϊκο, πλατεία αγ. Θωμα, Γουδι, telefonas: 210 7456000). Šiuo numeriu reikia paskambinti ir užsirezervuoti priėmimą. Tyrimus atlieka nuo 08:00-10:00, o po to rezultatus atiduoda dar tą pačią dieną, apie 12 val., tad galima tiesiog palaukti. Atėjus į ligoninę, reikia eiti į pirmąjį įėjimą nuo apsaugos bokštelio (į kairę), ten pačiame koridoriaus gale yra kasos, kuriose reikia sumokėti 4,05 eu už nuotrauką. Reikalingas pasas. Susimokėjus, gaunamas lapas, tada reikia išeiti iš šio pastato ir praėjus pro apsaugos skyrių (vadinu taip dėl aiškumo, kas tai), įeiti į ligoninės kiemelį, sukti į dešinę, įeisite į rentgeno skyrių, panašiai koridoriaus viduryje bus toks kaip sekretoriatas, kuriame pasakysite, kad skambinote ir turite susitikimą dėl nuotraukos, jums duos tokį blanką, kuriame reikia užpildyti savo duomenis. Su tuo lapu keliauti reikia atgal į pirmąjį pastatą, iki kasų, kur po dešinę nuo kasų bus rentgeno kabinetas. Reikia pasibelsti į langelį, duoti užpildytą blanką ir lapą, gautą susimokant. Tuomet pakviečia pagal pavardę užeiti į kabinetą. Geriausia turėti kokią maikutę, nes nusirengti reikia iki pusės, nusiimti liemenėlę, tačiau jei turite ploną maikutę, su ja galima darytis nuotrauką.

Nuotrauką padaro iš karto, reikia duoti vieną spalvotą nuotrauką. Padarytą rentgeno nuotrauką su priklijuota dokumento nuotrauka įdeda į voką, kurį reikia nunešti į sekretoriatą, kur gavote blanką.

Tada laukti iki 12 val., kol bus galima pasiimti rezultatus. Pasitaiko, kad juos duoda anksčiau, tad verta sėdėti kur arčiau.

SANTRAUKA

Nuotraukai užsiregistruoti iš anksto telefonu.

Nuotraukas daro kasdien nuo 08:00 iki 10:00.

Turėti spalvotą dokumento nuotrauką, pasą.

Kaina – 4,05 eu.

Tai buvo pagrindiniai tyrimai, kurių reikia, norint gauti medicininę knygelę. Turint visus rezultatus, reikia iš knygyno nusipirkti med. knygelę (1,20 eu). 

Medicininei knygelei reikia:

·         Med. knygelės iš knygyno

·         Paso kopijos

·         Gyvenimo leidimo kopijos

·         1 dokumentinės spalvotos nuotraukos

·         Visų tyrimų rezultatų

·         Rentgeno nuotraukos

Pristačius visus dokumentus, uždedami visi antspaudai ir išduodama medicininė knygelė 5-iems metams.

Gyvenimo leidimas

Reikalingi dokumentai:

·       Prašymas (blankas)

·       Viena paso kopija

·       2 spalvotos dokumentinės nuotraukos

·       Viena buto nuomos sąskaitos kopijja arba jei gyvenate su kažkuo, pažymos, kuri patvirtinama K.E.P., kad tas asmuo jus apgyvendina. Tuomet pakanka šio popieriaus (Υπευθυνση Δήλωση).

·      Vieno mėnesio sąskaitos (ΔΕΗ, ΟΤΕ, ΕΥΔΑΠ) jūsų vardu ar asmens, kuris jus apgyvendina kopijos ir originalo.

·       Patvirtinimo iš darbdavio, kad jus įdarbina. Policijos skyriuje duoda tokį lapą, kurį darbdavys turi užpildyti.

Man pirmiausia vis tiek reikėjo užsukti į policijos skyrių, kuris yra Salaminias 14 (ΣΑΛΑΜΙΝΙΑΣ 14), kadangi esate iš Europos Sąjungos, jums stovėti su visais ne iš Europos žmonėmis nereikia, tiesiog eikite prie apsaugos bokštelio, pasakykite, kad esate iš ES, parodykite pasą ir galėsite įeiti. Einant tiesiai, prieisite pagrindinį pastatą, ten praėjus pro metalo detektorių, sukite į kairę, koridoriuje sukite vėl į kairę ir tuomet į dešinę. Ten paprašysite formos, kurią turi užpildyti darbdavys.

Kai darbdavys ją užpildo, esate gavę pažymą iš KEP dėl gyvenamosios vietos, pasidarėte paso kopiją, galite važiuoti vėl į tą patį policijos skyrių.

Jis atsidaro nuo 06:30, rekomenduojama tada ten ir būti. Gaunamas dar vienas blankas, kurį reikia užpildyti, kuris turi savo numerį, tuomet pagal tuos numerius asmenys kviečiami prie langelių, kur atiduodami visi surinkti dokumentai, jei viskas gerai, duodate dvi dokumentines nuotraukas ir laukiate, kol pagamins jūsų gyvenimo leidimą. Kai jį gaunate, reikia padaryti dvi jo kopijas, kurias reikia palikti tame skyriuje ir viskas.

Reikia paminėti, kad tyrimus med. knygelei galima pasidaryti visose valstybinėse ligoninėse, jūsų pasirinkimas. Tačiau procedūros, manau, išlieka labai panašios.

Tad noriu palinkėti sėkmės, stiprių nervų ir ištvermės tiems, kurie eis tokį patį kelią.

Apie idėjas ir silkę

Vakar viena draugė mestelėjo mintį apie blogo rašymą. Ne kartą jau esu gavusi šį pasiūlymą, bet vis prisibijojau jį pradėti. Atrodo tam reikia mokėti gražiai reikšti mintis, turėti įdomių minčių ir pan., o kadangi apie save taip niekada nemąsčiau, vis palaikydavau šią idėją, kaip "ne man". Tačiau šiandien pamąsčiau, o kodėl ne... Pabandyti visada verta, o kaip tik dabar norisi mintis kažkur išlieti. Nemanau, kad verta apsiriboti viena tema, nes nė vienoje iš gyvenimo sričių nesu nei profesionalė, nei per didelė mėgėja, todėl brūkštelsiu apie viską, kas bus ant liežuvio.

Pastarosiom savaitėm vis dažniau mąstau apie kelionę į namus, į Lietuvą. Atrodo taip neilgai esu iškeliavusi, tačiau širdis jau spėjo pasiilgti visko, nuo elementariausių maisto produktų iki artimų žmonių bei taip gerai įsimintų vietų. Šį jausmą kiek nuslopina neseniai atrasta rusiškų prekių parduotuvė, kurioje randu lietuviškos produkcijos. Žinoma, ji brangesnė nei vietinė, bet argi kai ilgesys aplanko, skaičiuosi tą kainų skirtumą. Tiesiog imi tai, kas tau brangu, leki namo ir su džiaugsmu ragauji ne taip seniai buvusį kasdienį, šiandien išskirtinį, gardumyną. Šiom dienom net elementarus varškės sūrelis atrodo kaip aukštos klasės desertas, nors kai pamąstau, Lietuvoje ne taip aš jį ir valgydavau... Va, ką reiškia kita aplinka...
Tas pats darosi ir su maisto gaminimu. Prieš kelias dienas gaminau silkę su morkomis, tokią, kurią mama darydavo kiekvienai didesnei šventei... seniai buvau neragavusi, todėl galvojau, bus labai skanu.. ir buvo.. priminė namus, tas visas šventes su giminaičiais, draugais... Tik pats gaminimas buvo keistas. Čia pasirodo ne taip lengva gauti silkės. Jokiame prekybos centre, anei turguje tokia neprekiauja. Suprask, silkutės iki čia neatplaukia :) Tačiau mano laimei, radau vieną (vėl) rusišką parduotuvę, kurioje turėjo silkės, deja, ne filė, kaip aš tikėjausi. Na ką, paėmiau aš ją visą, supakavo gražiai į maišelį ir su džiaugsmu išskubėjau namo. Einant namo, galvoje kirbėjo klausimas, kaip man ją tinkamai išdoroti. Viskas, ką esu gyvenime dariusi - tai filė pjaustymas gabaliukais ir tiek, o dabar kažkas rimto, nebandyto. Buvo ne itin malonu paimti ją į rankas, bet didelis numatyto patiekalo troškimas mane padrąsino. Pasirodo, buvo daug lengviau, nei maniau, jog bus. Aišku, viską atlikau toli gražu neprofesionaliai, bet galutinis rezultatas visai mane patenkino. Tas seniai jaustas skonis ir mieli prisiminimai apie mamą virtuvėje atpirko viską su kaupu.

Tad toks mano pirmasis įrašas apie dažnai aplankančias mintis ir iš to išplaukiančius rezultatus :)

Pasimatysime vėliau!