Sėkmė ar likimas?

Pastaruoju metu, kai pradėjau studijuoti konditeriją, žmonės manęs dažnai klausia, tai kuris gi iš tokios daugybės įmantrių gaminių yra mano mėgstamiausias. Ir, žinot, man tenka susimąstyti. Dažniausiai atsakau, kad tas vienintelis, kurį turbūt mylėsiu visą savo gyvenimą ir visada jo norėsiu, yra obuolių pyragas. O tada žmonės suglumsta - ką, toks paprastas ir eilinis kepinys yra tavo mėgstamiausias? O kaip gi visi tortai, pyragai, kurie stovėtų daug aukščiau savo skonio subtilumu, elegancija ar grakštumu... Bet, turbūt manyje veikia tas faktorius, geriausia tai, kas paprasta. Man nieko nėra skaniau už ką tik iškeptą obuolių pyragą, kuriame švelniai nosį kutena cinamono aromatas. Kurį gausiai apibarstai cukraus pudra, kad atrodo, jog pyragas pasislepia po sniego patalu, slepiasi ir laukia, kol tu jį surasi ir atpjausi. O lengvai pūstelėjus, pudros debesėlis ima šokti šokį ore tarsi snaigės. 

Šiandien, kai pabudau, išvydau per langą tai, ko tikrai nesitikėjau - lėtai, grakščiai krentančias snaiges tiesiai į mano kiemą, ant žalios žolės, ant žiedais apsikrovusio medžio! Sninga Graikijoje jau kurį laiką, ir vakar, kai ėjau į darbą ankstėliausiai ryte, žavėjausi snaigėmis, bet šiandieninės mane užbūrė. Gal dėl to, kad mūsų kieme iki šiol nesnigo, nes gyvename pakankamai žemai (dirbu aukščiau prie kalno įsikūrusiame rajone), tad daugiausia, ko galime tikėtis būna šaltukas. Na, o šiandien ir man snaigės šoka savo lėtą, svajingą šokį, nusileisdamos tyliai ir taip minkštai ant drėgnos žemės, kuri, deja, jas paverčia tik vandeniu.

Tik dabar supratau, kad prakalbusi apie obuolių pyragą, mylimiausią receptą turiu, bet nuotraukos anei vienos, tad teks apie jį dar pakalbėti kitame įraše, kai bus iškeptas ir garbingai nufotografuotas. Jis to tikrai nusipelnė - trapus sviestinis pagrindas, apgaubiantis karamelinius obuolius su cinamonu ne tik iš apačios, bet ir iš viršaus. Net užsinorėjau jo čia ir dabar, sukramčius itin gardžius pusryčius.

O tuo pačiu vis bežvilgčiojant per langą į vis retėjančias snaiges susimąsčiau apie tai, kaip visi dalykai dėstosi mano gyvenime. Viena draugė apie šią situaciją pasakė, kad man labai sekasi, bet man vis kirba mintis, negi tai tik sėkmė, o ne mano likimas? Grįžusi iš atostogų Lietuvoje buvau puolusi į, dabar galiu paskaičiuoti, savaitinę (kuri man rodėsi, kaip keli mėnesiai) paniką, kurioje nežinojau, į kurią pusę žengti, rodėsi, kad viskas slysta iš po kojų, o tada, tokiais momentais, gimsta genialios mintys, kurios laiko tavo galvą aukštai ir neleidžia nuleisti rankų. Tad pirmąsias grįžimo savaites neturėjau darbo ir, rodėsi, jo niekaip nerasiu, kai šalyje tokia situacija, bet nebūtų bet, jei širdis nedegtų begaliniu tikėjimu ir troškimu, kuris ir sukuria idėjas. Tad po savaitės ieškojimo aš jau turėjau darbą, ne bet kokį, o srityje, kurioje studijuoju. Dirbu kepyklėlėje, kurioje gaminame tik keksiukus ir juos puošiame. Ar gi gali būti kas geriau? Tad kiekvieną rytą (nes darbą pradėti tenka labai anksti), nors ir sunku atsikelti, bet einu į darbą laiminga, net ir pasibaigus darbui aš apie jį mąstau, kaip ką ryt reikės ruošti, puošti, kepti. Ir turbūt net neverta sakyti, kaip greitai prabėga darbo laikas darant tai, kas teikia didžiulį malonumą. Tad nežinau, spręsti jums, ar tai tikrai sėkmė, kuri aplankė mane, ar tai likimas, kuris priklauso man, kurio siekiau ir seksiu mažais žingsneliais iki pačio paskutinio norimo taško.

Laimingo, romantiško ir svajingo Jums vasario mėnesio!