Praėjęs konkursas

Buvau dingusi iš eterio, nes daug dirbau ir ruošiausi konkursui, kurį organizavo mano mėgstamiausias Graikijos konditerijos žurnalas "Γλυκές Ιστορίες". Sėkmingai ir gal kiek netikėdama praėjau pirmąjį konkurso etapą, patekdama į pusfinalį, į kurį iš visų dalyvavusių 250-ties, buvo atrinkti 99 žmonės iš visos Graikijos.

Pirmąjį etapą perėjau išsiųsdama vieną originalų deserto variantą, kuris net nežinau, ar kur kitur egzistuoja. Tai buvo desertinis putėsių "vėrinys", suvertas ant tartos tešlos iešmelio, paguldytas ant biskvitinio pagrindo, pripildyto šokoladinio įdaro ir visas padekoruotas įvairiomis šokoladinėmis detalėmis. 

Buvau tikrai nudžiuginta, nes tarp daugybės graikų, atrinko ir mane (vienintelę užsienietę). 

Tad po mėnesio ruošimosi, prieš kelias dienas vyko pusfinalis, kuriame gaminome visi tokį patį juodojo, itin kartaus šokolado tortą, kuris buvo toks subtilus, toks ryškus, jog abejingų jam neliko - arba labai patiko, arba nepatiko visai. Aš buvau prie tų, kuriems jis patiko ir turbūt gaminsiu jį ir kada vėliau. 

Tris valandas trukęs procesas baigėsi su šiokiu tokiu nusivylimu (nes kas net ir giliausiame širdies kampelyje eidamas į konkursą nesitiki kažko laimėti), bet tuo pačiu jaučiuosi ir pakylėta. Graikijos mastu užimti 5 vietą iš 99 žmonių, manau, yra ne taip ir blogai, nors, žinot, labiausiai ašarą braukti norėjosi dėl tos "per plauką" akimirkos. Pritrūko keletos dešimtųjų taškų pereiti tą barjerą, bet turbūt ne šiais metais. 

Dabar kai mintys ir emocijos kiek nurimo, galiu pasidžiaugti neįkainojama patirtimi, kurią įgijau. Susipažinau su geriausiu šalies konditeriu, jo komanda, kitais šios srities specialistais. Buvo įdomu išsiskirti iš visų savo kilmės šalimi, nes nė vienas nesitikėjo išvysti mergaičiokės, staiga nusprendusios tapti Pastry Chef kitoje šalyje, mesti visko savoje ir siekti aukštumų Graikijoje. 

Taip pat konkursas padėjo suprasti trūkumus, kuriuos, norint tapti geresniam, man reikia tobulinti. Vienas iš jų - streso valdymas! Oj kiek baimės teko įveikti kantriai belaukiant savo eilės prieš žengiant į virtuvę, kiek minčių teko vyti į šoną, kad galėčiau nusiraminti, o ir kiek nemigo valandų prieš konkursą! Stresas buvo mane užvaldęs, bet, laimei, įžengus į virtuvę, jis liko už durų, galėjau ramiai dirbti, o tai buvo svarbiausia. 

Tad, kas pasikeis po šio konkurso? Labai daug. Nors ir negavau kažkokio realaus prizo, jaučiuosi palypėjusi vieną, gal net du, didelius laiptus aukštyn link to, ko tikrai noriu ir siekiu. 

Na, o šiam kartui širdyje ilgam išliks tie nepakartojami įspūdžiai, bei dar nesuvalgyto torto likutis :)