2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Ech tas nuodėmingas Brownie!

Dar vienas laisvadienis, kuris buvo labai jau atpalaiduojantis. Po beveik pusės metų dvejojimo ir kažkokio neaiškaus nepasiryžimo, išdrįsau pasidovanoti sau masažą, nes, na, tiesiog jaučiausi jo verta. Patys puikiai žinote tuos būdus, kurie padeda pasijusti geriau ir tiesiog maloniau, tad retkarčiais - kodėl gi ne? O dar ir todėl, kad turėjau visą savaitę laisvą nuo mokslų, buvo tik darbas, o jaučiuosi, kad dar beprasmiškiau išnaudoti savo laiko nebuvo įmanoma. Iš visų norimų darbų, padariau vos keletą, džiugu vien dėl keletos naujų idėjų, kurios gimė galvoje dėl geresnės ateities. Tad turbūt galima tik pritarti teiginiui, kad kuo daugiau turi darbų, tuo daugiau visko ir padarai, nes paprasčiausiai nespėji pasiguosti, kad reikia laisvos akimirkos. Kai ją gauni, jos net neįvertini, bet kai prarandi - būna jau vėlu.
Vakarop iškilo idėja išsikepti tokį be galo nuodėmingą šokoladainį, kuris dieviškai skanus ir kai jį valgai, tu negali pamiršti, kodėl jis vadinamas karaliumi, nes jis šio žodžio tikrai vertas.


Receptas iš mokyklinės knygos.
  • 230 g juodojo šokolado (55% kakavos)
  • 160 g sviesto
  • 2-3 arb. šaukšt. tirpios kavos
  • 2 dideli arba 3 mažesni kiaušiniai
  • 150 g cukraus
  • vanilės esencijos ar cukraus
  • 50 g miltų
  • 6 g kepimo miltelių
  • 115 g graikinių riešutų (susmulkintų)
Sviestą, šokoladą ir tirpią kava (t.y. miltelius) sudedame į dubenį ir jį dedame ant puodo su vandeniu - lydome viską ant garų vonelės, nuolat maišome, kad greičiau ištirptų ir temperatūra nebūtų aukšta.
Kiaušinius, cukrų ir vanilę dedame į kitą dubenį ir mikseriu ar šluotele plakame, kol taps baltesni ir purūs.
Pilame pravėsusį šokolado mišinį į kiaušinius, atsargiai maišome su šaukštu iki viskas gražiai susimaišys.
Sijojame miltus kartu su kepimo milteliais, vėl atsargiai išmaišome, kad neprarastume kiaušinių purumo.
Suberiame smulkintus riešutus (šį kartą naudojau smulkintus migdolus, nes graikinių riešutų kaip tyčia neturėjau), lėtai išmaišome.
Sviestu gausiai ištepame kepimo formą,pabarstome miltais ir sukratome tešlą.
Kepame įkaitintoje 160 C orkaitėje apie 30-35 min., kol viršuje susiformuoja graži, traški plutelė. Atvėsiname ir galime valgyti.


Tikrai dieviško skonio, per kelias akimirkas neliko didžiulio gabalo pyrago ir visai nebuvo gėda dėl to :) Kai skanu, neįmanoma savęs varžyti.
Tad to linkiu ir jums! Skanaus!

2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Pyragėliai su vištiena/ Κοτοπιτάκια

Pastebėjau, kad parašyti suspėju kažką tik tada, kai turiu laisvadienį, o šiandien kaip tik toks ir yra. Pasiprašiau laisvos dienos, nes rytoj prasideda baisioji sesija šio semestro, bet dėl nesuprantamų priežasčių, mokymuisi ūpas kažkur pabėgęs ir nenori grįžti pas mane. Jaučiuosi ne tik, kad rami, bet ir visai nesuku galvos dėl pažymių. Šį kartą jaučiuosi jau kiek gudresnė nei kad buvau pradžioje, dabar galvoje turiu didesnį supratimą apie tai, ką veikiu, ką gaminu ir ką skaitau, tad gal ir dėl to įsivaizduoju, jog į galvą šaus protingos mintys ir padės iš stalčiukuose gulinčios informacijos susirankioti būtent tą, kurios tuo metu reikės.
Šiandien besimokydama nedesertinius receptus (taip taip, jų kokios devynios galybės) radau vieną labai puikų užkandį, tinkantį tiek svečiams pavaišinti, tiek patiems per pertraukėles pakramsnoti. Tai filo tešlos pyragėliai su vištiena, kuriuos kartą gaminome mokykloje ir man jie be galo patiko, tad apėmus nuoboduliui dėl mokslų, ėjau į virtuvę ir ėmiausi darbo.
Receptas iš mokyklos knygos, kurioje jokių proporcijų nėra, kaip mokytojas sako - viskas iš akies. O įsivaizduokit mums, konditeriams, tai turbūt didžiausias košmaras, galintis nutikti virtuvėje - kaip tai iš akies, gi turi būti gramai, litrai ir kiti matavimo vienetai, turbūt dar ir dėl to maistinės svarstyklės dabar yra mano geriausios draugės, be kurių - nė žingsnio į saldų receptą. Konditerijoje labai svarbus preciziškumas, kas kulinarijoje visai nereikalingas. 


Man išėjo 18-20 trikampėlių.
Reikės:
  • ~300-400 g vištienos (čia visai nesvarbu, kurią dalį naudosite, aš naudojau krūtinėlę, bet galima ir su kaulu imti, tik po to daugiau darbo, kol švariai nupjaustysite)
  • 1 didelis svogūnas
  • druskos
  • pipirų
  • lauro lapų
  • 1 valg. šaukšt. sviesto
  • 2 valg. šaukšt. miltų
  • aitriosios paprikos (nebūtina, labiau tiktų maltas muskatas, bet jo neturėjau)
  • saujelė tarkuoto mėgstamo sūrio
  • šviežių ar šaldytų petražolių
  • aliejaus
  • filo tešlos (sunaudojau beveik visą pakelį truputį storesnių lakštų, nei kad baklavai naudojami, tradicine čia vadinama)
Visų pirma puode užviriname užtektinai vandens, kad apsemtų vištieną, kai vanduo verda, dedame vištieną. Įdomus pastebėjimas, kurio aš nežinojau, kad jei norime virti sriubą su vištiena, ją dedame į šaltą vandenį ir virinant, kol užverda vanduo, pamažu atsiskleidžia ir susimaišo su vandeniu jos aromatas, o norint vištieną naudoti ne sriuboje, verdame ją įdėdami jau į verdantį vandenį, nes tada odoje esančios poros užsidaro ir aromatas lieka vištienoje.
Į vandenį su vištiena įdėjau keletą lauro lapų, sveikų juodųjų pipirų, druskos. Prieskonius galima keisti kaip tik širdis geidžia. Vištieną išimame ir supjaustome labai mažais gabaliukais, pirštais aš dar paskaidžiau. Ir vandens, kuriame virė, neišpilame!
Tuomet smulkiai supjaustome svogūną. Keptuvėje išlydome gerą šaukštą (priklausomai nuo to, kiek vištienos turima) sviesto, beriame du kupinus šaukštus miltų (galima ir daugiau, jei norima daugiau padažo) ir šluotele maišome, kol nelieka sausų miltų - gaminame vadinamąjį roux.
Beriame svogūnus ir pakepiname, kol pastarieji suminkštėja.
Dedame ir supjaustytą vištieną, kadangi masė gaunasi labai tiršta, pilame gausiai vandens (aš pamaišiau su šiek tiek pieno), likusio nuo vištienos, kol gausime tąsios konsistencijos mišinį. 
Beriame druskos, pipirų, muskato ar paprikos. 
Likus kelioms minutėms iki kepimo pabaigos, beriame tarkuotą sūrį (aš naudojau Gouda) ir susmulkintas petražoles. Dar šiek tiek pakaitiname ir sukratome pasiruoštą įdarą į dubenį.
Dabar dėl filo tešlos - aš naudojau kiek storesnę, nei įprasta, todėl man užteko vieno sluoksnio ir mažos dalelės kiekvienai juostelei - trikampėliui. Jei naudojate labai ploną tešlą, tuomet vienam trikampėliui bus reikalingi du sluoksniai, jei tokią kaip mano (Paradosiako-Xoriatiko), tuomet daliname lakštus į keturias dalis ir pjauname juostas horizontaliai, t.y. pagal ilgąjį šoną. Turint plonesnę tešlą, siūlau pjauti vertikaliai, kad būtų trumpesnės juostelės.
Atpjovus ilgą juostą, nupjauname panašiai delno (šiek tiek trumpiau) ilgio juostas, ilgąją patepame aliejumi, dedame nupjautą trumpą juostelę ant ilgosios juostos pradžios, dedame šaukštą įdaro ir pradedame lankstyti trikampėlį. Lenkiame trikampį nuo vieno kampo, tuomet lenkiame į priešingą pusę ir taip iki pabaigos, galą patepame aliejumi ir dedame į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą. 


Taip paruošus visus pyragėlius, patepame paviršių aliejumi ir pabarstome sezamo sėklomis.
Kepame įkaitintoje 180-200 C orkaitėje apie 30-35 min., kol gražiai paruduoja paviršius. Laipsnius rašiau per brūkšnelį, nes man prie mažesnės temperatūros nenorėjo ruduoti, tad vidury kepimo, temperatūrą kiek padidinau.


Tad nuostabūs pyragėliai paruošti, belieka juos kiek atvėsinti ir tada galima gardžiuotis. Man jie skanūs tiek šilti, tiek šalti. Juos labai patogu patiekti ant šventinio ar pietų stalo, pasiimti su savimi, suvalgyti per pertrauką ar išėjus pasivaikščioti surengus kokį šaunų pikniką.

2012 m. vasario 1 d., trečiadienis

Sėkmė ar likimas?

Pastaruoju metu, kai pradėjau studijuoti konditeriją, žmonės manęs dažnai klausia, tai kuris gi iš tokios daugybės įmantrių gaminių yra mano mėgstamiausias. Ir, žinot, man tenka susimąstyti. Dažniausiai atsakau, kad tas vienintelis, kurį turbūt mylėsiu visą savo gyvenimą ir visada jo norėsiu, yra obuolių pyragas. O tada žmonės suglumsta - ką, toks paprastas ir eilinis kepinys yra tavo mėgstamiausias? O kaip gi visi tortai, pyragai, kurie stovėtų daug aukščiau savo skonio subtilumu, elegancija ar grakštumu... Bet, turbūt manyje veikia tas faktorius, geriausia tai, kas paprasta. Man nieko nėra skaniau už ką tik iškeptą obuolių pyragą, kuriame švelniai nosį kutena cinamono aromatas. Kurį gausiai apibarstai cukraus pudra, kad atrodo, jog pyragas pasislepia po sniego patalu, slepiasi ir laukia, kol tu jį surasi ir atpjausi. O lengvai pūstelėjus, pudros debesėlis ima šokti šokį ore tarsi snaigės. 


Šiandien, kai pabudau, išvydau per langą tai, ko tikrai nesitikėjau - lėtai, grakščiai krentančias snaiges tiesiai į mano kiemą, ant žalios žolės, ant žiedais apsikrovusio medžio! Sninga Graikijoje jau kurį laiką, ir vakar, kai ėjau į darbą ankstėliausiai ryte, žavėjausi snaigėmis, bet šiandieninės mane užbūrė. Gal dėl to, kad mūsų kieme iki šiol nesnigo, nes gyvename pakankamai žemai (dirbu aukščiau prie kalno įsikūrusiame rajone), tad daugiausia, ko galime tikėtis būna šaltukas. Na, o šiandien ir man snaigės šoka savo lėtą, svajingą šokį, nusileisdamos tyliai ir taip minkštai ant drėgnos žemės, kuri, deja, jas paverčia tik vandeniu.

Tik dabar supratau, kad prakalbusi apie obuolių pyragą, mylimiausią receptą turiu, bet nuotraukos anei vienos, tad teks apie jį dar pakalbėti kitame įraše, kai bus iškeptas ir garbingai nufotografuotas. Jis to tikrai nusipelnė - trapus sviestinis pagrindas, apgaubiantis karamelinius obuolius su cinamonu ne tik iš apačios, bet ir iš viršaus. Net užsinorėjau jo čia ir dabar, sukramčius itin gardžius pusryčius.
O tuo pačiu vis bežvilgčiojant per langą į vis retėjančias snaiges susimąsčiau apie tai, kaip visi dalykai dėstosi mano gyvenime. Viena draugė apie šią situaciją pasakė, kad man labai sekasi, bet man vis kirba mintis, negi tai tik sėkmė, o ne mano likimas? Grįžusi iš atostogų Lietuvoje buvau puolusi į, dabar galiu paskaičiuoti, savaitinę (kuri man rodėsi, kaip keli mėnesiai) paniką, kurioje nežinojau, į kurią pusę žengti, rodėsi, kad viskas slysta iš po kojų, o tada, tokiais momentais, gimsta genialios mintys, kurios laiko tavo galvą aukštai ir neleidžia nuleisti rankų. Tad pirmąsias grįžimo savaites neturėjau darbo ir, rodėsi, jo niekaip nerasiu, kai šalyje tokia situacija, bet nebūtų bet, jei širdis nedegtų begaliniu tikėjimu ir troškimu, kuris ir sukuria idėjas. Tad po savaitės ieškojimo aš jau turėjau darbą, ne bet kokį, o srityje, kurioje studijuoju. Dirbu kepyklėlėje, kurioje gaminame tik keksiukus ir juos puošiame. Ar gi gali būti kas geriau? Tad kiekvieną rytą (nes darbą pradėti tenka labai anksti), nors ir sunku atsikelti, bet einu į darbą laiminga, net ir pasibaigus darbui aš apie jį mąstau, kaip ką ryt reikės ruošti, puošti, kepti. Ir turbūt net neverta sakyti, kaip greitai prabėga darbo laikas darant tai, kas teikia didžiulį malonumą. Tad nežinau, spręsti jums, ar tai tikrai sėkmė, kuri aplankė mane, ar tai likimas, kuris priklauso man, kurio siekiau ir seksiu mažais žingsneliais iki pačio paskutinio norimo taško.

Laimingo, romantiško ir svajingo Jums vasario mėnesio!