Velykos

Pas mus ir vėl žydi apelsinai. Jų kvapas toks stiprus, kad net apsvaigsti, norisi nuolat jį uostyti, turėti "šalia". 

Tikrai nemažas laiko tarpas praėjo nuo paskutinio įrašo, nesmagu. Bet iš tiesų, šiuo metu turėjau tiek veiklos, kad virtuvė ir kompiuteris liko kone paskutinėje vietoje. Mano virtuvę buvo užėmusi mama, kuri mus lepino visą savaitėlę patiekalais, kurių buvau išsiilgusi.

Dabar, kai visi svečiai išvažiavo, namai atrodo liko be galo tušti. Buvo taip gera grįžti iš darbo žinant, kad juose kažkas yra, kad bus kažkas pagaminta, kad tavęs laukia. Gerai, kad nedidelis laiko tarpas praeis ir mes vėl būsim didelėje šeimoje, tik šį kartelį salos apsuptyje ir su draugo šeima. Šie metai man tikrai ypatingi - turiu progą švęsti Velykas net du kartus! Kone prabanga :)

Nors lietuviškos Velykos buvo kiek neįprastos, net nežinau, ar ko trūko, ar ne, bet greičiau priminė smagius pietus, kai visi susirenkame drauge. Buvo ir kiaušinių, ir gausus maisto stalas, bet gal tiesiog pritrūko Lietuvos, kad iki galo būtų pajusta ta dvasia. 

Dar labai noriu prisipažinti, gal mane kas "nužiūrėjo", nesuprantu, kai tik žengiu į virtuvę, rezultatas to, ką gaminu, būna nesėkmė. Dabar kankinuosi su graikiška velykine pyne Tsoureki, kurią darėme mokykloje, ten gavosi nuostabiai minkšta ir kvapni, o man namie ji gaunasi kieta kaip akmuo, daryk, ką tu nori. Jau du kartus dariau ir abiejų rezultatai šiukšlių dėžėje. Na niekaip nerandu, kas ten ne taip. 

Aš šią pynę tiesiog dievinu dėl joje esančių prieskonių, tad turbūt teks dar kartelį bandyti ir ieškoti klaidų. 

Šiandien (manau, priežastį supratote visi) jokiu receptu nesidalinsiu, nes gamino šią savaitę tik mama, o ir nufotografuoti nieko nespėjau, nes viskas buvo suvalgoma be galo greitai :)

Pasidalinsiu tik fotoreportažu iš praėjusios nepaprastai geros savaitės su visa šeima. Mielieji, buvo labai smagu!