Įsivyravusi tyla mane užvaldė ir, regis, net nebegaliu kažko parašyti. Gyvenime labai daug visko įvyko per tokį trumpą laiką, kad pati dar nesuprantu iki galo, kaip viskas ir kodėl. Prieš gerą mėnesį galvoje sukosi tiek daug klausimų, kurių atsakyti niekas negalėjo, o dabar pamažu atrodo, kad jie patys sprendžiasi, neklausdami nė vieno.
Šiuo metu lėtai lėtai užsiveria durys į senąjį gyvenimą, vesdamos į naujai atsidarančias, pro kurias jau matosi šviesus rytojus. Nauja vieta, naujas darbas, nauji namai - regis, viskas nauja, gal net per daug. Senų dalykų liko taip nedaug, dėl to man ir liūdniausia. Buvau prisirišusi prie daugelio iš jų ir šiuo metu jaučiuosi taip, lyg ne savo noru tai būčiau pasirinkusi. Nors juk neveltui sakoma, kad kažko pabaiga būna kito pradžia.
Neseniai išsilaikiau paskutinius egzaminus mokykloje ir aš jau ją baigiau. Taip greit pralėkė tie du metai!! Oj, kiek jie mane visko išmokė, kiek visko suteikė. Jaučiuosi tokia pripildyta gėrio, žinių, draugų, išbandymų, kvailiojimų, baimių, lėkimo, ieškojimo ir atradimo, kad man to tikrai labai trūks.
Net jei ir sakydavau kartais, jog pavargstu nuo darbo-mokyklos ritmo, bet kai jo jau neliko, jaučiu tuštumą. Bet ir vėl, žiūrėkime pozityviai, atėjo laikas užsiimti kažkuo nauju, tuo, ko visada norėjau, bet niekada nebuvo laiko. Kas tai bus - dar nenusprendžiau, bet kai tai padarysiu, pasidalinsiu su jumis :)
Po ilgų apsvarstymų, išėjau iš darbo Atėnuose. Per gana trumpą laiką susiradau kitą (žinoma, tai padaryti sunku, ypač šiais krizės metais, bet turbūt visada yra taip, kaip sakoma - kas ieško, tas randa). Susikroviau pirmus lagaminus (nes sekantys vis dar pakuojami), nusipirkom bilietus ir išvažiavome į salą, iš kurios kilęs mano draugas. Čia jau gyvenu gerą mėnesį (na, esu dirbusi porą vasarų, bet tai visai kas kita nei apsispręsti gyventi ilgesniam laikui), dirbu pastry chef viename viešbutyje ir vis dar bandau įsitaisyti į naujas gyvenimo vėžes. Jos kitokios, jos žadančios ramesnį, gražesnį gyvenimą, jos tokios, kurių turbūt ir reikia.
Dabar, kai išvažiavo visi svečiai, galiu atsipūsti. Mėgaujuosi turima vienuma. Kadangi dirbu kasdien, dienos atrodo lekia. Dienomis sukiojuosi darbe, po to nueinu į pajūrį (nes jis visai čia pat!!), grįžtu namo ir nieko neveikiu, atsipalaiduoju :) Vakare prieš užmiegant skaitau knygą, ne kokią kulinarinę, o tikrų tikriausią klasiką - Igno Šeiniaus Kuprelis - kokia žavinga meilės istorija, kaip gražiai nupieštas vaizdas, veiksmai, žmonės. Net pačiai geriau pasidaro ir, atrodo, susilieji su ten esančiais, stebi juos iš arti. Eilėje stovi dar porą knygų, kurias jaukiai skaitysiu vakarais.
To seniai jau nebuvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą