Kūčiukai

Prieš šventes įrašai tiesiog pasipylė vienas po kito.

Vakar artėjančių švenčių proga sugalvojau kepti kūčiukus, nes esant Graikijoje jų tikrai rasti negalėčiau turbūt niekur, tad kodėl to nepasigaminus namie? Receptą ėmiau iš internetinio kulinarinio žurnalo „ºC”, padvigubinusi kiekius. Išėjo net trys didelės kepimo skardos gardžių kūčiukų, kurie tikrai skanesni už pirktinius (kaip ir turbūt viskas, kas gaminama kiekvieno namuose).

Reikia:

• 300 ml šilto vandens
• 500 g miltų (turinčių didesnį skaičių)
• 1 pakelis sausų mielių (ar atitinkamas kiekis šviežių)
• 5-6 valg. šaukšt. cukraus
• žiupsnelis druskos
• 2 valg. šaušt. aliejaus
• 2-3 valg. šaukšt. aguonų

Visų pirma pašildome šiek tiek vandenį (panašiai iki 35 C), užpilame dubenėlyje mieles, jas ištirpiname, palaukiame apie 5 min., kol jos pradės veikti ir kiek suputos. 

Didesniame dubenyje išsijojame miltus, padarome įdubimą viduryje ir supilame mieles su vandeniu. Išmaišome, tada suberiame cukrų, druską, aguonas, aliejų ir užminkome tešlą. 

Dubenį uždengiame ir paliekame kur šiltai, kad tešla padvigubėtų.

Pakilusią tešlą dedame ant miltais pabarstyto paviršiaus ir minkome, kol ji tampa elastinga. Jei reikia, beriame dar po šiek tiek miltų (man reikėjo), kol nelips prie rankų. 

Iš bendros tešlos imame po nedidelę dalį ir formuojame pailgas virveles, piršto storio. Supjaustome nedideliais gabalėliais ir dedame į kepimo formą, kurioje patiesiau kepimo popierių ir pabarsčiau miltais. 

Tą patį veiksmą atliekame su visa tešla. 

Kepame įkaitintoje iki 180 C orkaitėje apie 10-15 min. Aš kepiau viršutinėje orkaitės lentynoje, taip gražiau parudavo. Galima įpusėjus kepimo laikui, pamaišyti mediniu šaukštu, kad pagelstų iš visų pusių. 

Jei norisi traškesnių, kūčiukams iškepus, juos dar palaikome išjungtoje orkaitėje (aš buvau tam pravėrusi dureles).

Tad štai ir turime pagamintus puikius kūčiukus šventiniam stalui. Per Kūčias mes šeimoje turime žaidimą - nežiūrint, imame saują kūčiukų, jei ištraukiame lyginį skaičių, reiškia, jūsų laukia vestuvės ateinančiais metais, jei nelyginis - teks metus leisti vienam ar bent jau be vestuvių :)

Dar turime ir kitų žaidimų - šiaudo traukimas iš po staltiesės - jei ištrauksi ilgą - tavęs laukia ilgas gyvenimas, jei trumpą - deja, toks ir gyvenimas :)

Po to vaško lydymas šaukšte ir po to išlydyto vaško pylimas į vandenį, gaunasi kokia nors figūra, po to bandai spėlioti, kas čia išėjo. Labai smagus žaidimas. 

Turime dar ir tokį su batais, kai dvi netekėjusios merginos meta po batą sau už nugaros. Kuri toliau numeta, ta anksčiau išeis iš namų :) Na ir paskutinis, kurį žaidžiame, tai po kiekvienu iš trijų puodelių paslepiami vestuvinis žiedas, moneta ir anglis (berods). Kas ką ištraukia, tas laukia ateinančiais metais.

Juokas juokais, bet man labai patinka visi burtai ir žaidimai Kūčių vakarą, jie padaro šią naktį tokia stebuklinga. Visi šie paminėti žaidimai žaidžiami beveik kasmet, juos inicijuodavo močiutė, o pastaraisiais metais mes ir patys jų vis prašome. Smagu, kai taip susiburia visa šeima ir smagiai šurmuliuoja šventinės nuotaikos pilnuose namuose.

O jūs, kaip praleidžiate Kūčias ir šv. Kalėdas? Ar ir pas jus yra kokių tradicinių žaidimų, burtų? O kaip su dvylika patiekalų, kurių privalu visų paragauti? :)

Šokoladinės dovanėlės

Argi nesmagu gauti dovaną (ne vien Kalėdų proga), kurią pats pagaminai? Man tai šimtą kartų geriau, nei kita eilinė dovana. Darydamas tokią dovaną, žmogus norom nenorom įdeda tiek savo širdies, pastangų, tad neįvertinti tokios dovanos, manau, neįmanoma. Kad ir kokia ji bebūtų - ji draugo rankomis sukurta, padaryta čia ir dabar, turint galvoje būtent tą asmenį, kuriam ji skirta. Netikiu, kad egzistuoja dar geresnės dovanos už tokias! 

Tad kaip tik vakar mokykloje gaminau šokoladinius saldainius, kurie tikrai puikiai tiktų, kaip saldi dovanėlė ar tiesiog graži šventinio (ir ne tik) stalo puošmena. O tokie, kuriuose įsmeigsime pagaliuką, vaikams tikiu, kad labai patiks, atrodys žaismingai ir jų neliks per minutę. 

Kiekiai labai apytiksliai, nes daugiausia tai priklauso nuo to, kiek saldainių norite pasigaminti. Mokykloje mes lydėme po 600 g baltojo, juodojo ir pieniško šokolado, bet namuose to tikrai nereikėtų daryti :)

Rekomenduočiau daugiausia (kokius 200 g) išlydyti tokio šokolado, kuris jums labiausiai patinka. O kitų dviejų (ar tik vieno mėgstamo) po 100 g. Be to, kalbu apie tą tikrąjį šokoladą, kuriame yra kakavos sviesto

Tam, tiesa, reikia maistinio termometro, norint neperkaitinti šokolado, kad jis būtų tinkamas gamybai. Lydome ant garų vonelės.

Dar labai svarbu paminėti, kad lydant juodajį šokoladą reikia lydyti, kol temperatūra pasieks 50 C, pienišką - iki 45 C, baltąjį - iki 43 C. 

• 200 g juodojo šokolado
• 100 g pieniško šokolado
• 100 g baltojo šokolado
• trupučio brendžio

Kai jau susiruošėme šokoladą (sulaužėme gabaliukais), dedame į indą ant garų vonelės apie 130 g viso turimo kiekio pagrindinio šokolado. Kai pasiekiame reikiamą temperatūrą, nuimame dubenį nuo garų, maišome intensyviai, kol išsilydys visos šokolado dalelės, tuomet suberiame likusią dalį šokolado ir maišome, kol ištirps. 

Taip pat padarome su visais naudojamais šokoladais. Tik tiems, kurių naudojame po 100 g, pasiliekame apie 30 g. 

Tada kiekvieną išlydytą šokoladą pastoviai maišome, stengdamiesi ištrinti jame esančias kakavos sviesto daleles ir kol temperatūra nukrinta iki 29-30 C. Tuomet pilame po kelis lašelius brendžio, maišydami žiūrime, kada šokoladas pakankamai sutirštės, tuomet pilame šokoladą į konditerinį maišelį (su kokiu tik norime antgaliu) ir ant skardos su kepimo popieriumi formuojame saldainius. Norint saldainius išpiešti smulkesnėmis linijomis, šokoladą supilame į popierines tūbeles, kurias galima pasidaryti iš sviestinio popieriaus ar į švirkštą be adatos.

Juos papuošti galima įvairiais džiovintais vaisiais, su pienišku ir baltuoju šokoladu puikiai  dera lazdyno riešutai, galimi ir migdolai, pistacijos. 

Riešutai pirmiausia pakepinami orkaitėje, kol apskrunda.

Suformuotus saldainius dedame į šaldytuvą ir paliekame, kol sustingsta. Kai tai įvyksta, jie patys atsiklijuoja nuo popieriaus ir galime juos sudėti į gražias vazeles, dovanų dėžutes.

O štai idėja vaikų pradžiuginimui. Kai jau suformuojame saldainius, įstatome po pagaliuką ir tada dedame į šaldytuvą. Atrodo tikrai labai žaismingai, o kai dar taip skanu!

Trinta pievagrybių sriuba

Visai užmigau! Tiksliau, gal atvirkščiai. Galva net sukasi nuo joje esančių minčių, net dėmesį kartais sunku sukaupti, vakar mokytojas net turėjo sustoti bekalbėdamas ir pabelsti į stalą, nes pastebėjo mane esančią kažkur toli paskendusią mintyse. Tikrai, tada kažką labai rimto mąsčiau, dėliojau planus, kaip čia ką padaryti ir net nepastebėjau, kad išplaukiau pasroviui su mintimis ir nebegirdėjau nieko. 

Bet juk nieko nuostabaus, jau mažiau nei po savaitės sėdėsim lėktuve ir po keleto valandų jau būsim Lietuvoje! Kur kitur šiuo metu gali būti mano mintys :) Na, jos dar ir tarp dovanų, valgiaraščių, desertų išsibarsčiusios. Laimei, dovanos jau visos supirktos, šiandien tikiuosi užbaigti paskutinę, kurią jau greit įteiksiu vienam mielam žmogučiui. Tik žinot ką supratau, kad turiu bėdą su deserto išsirinkimu. Jų tiek daug, tiek visų norisi, o kad atsirastų tik vienas, dėl kurio galėčiau ištirpt čia ir dabar, deja, nėra. Yra tik tie, kurie žavi, bet jų tikrai per daug. Kaip išsirinkti??

Šiandien, tiesa kepu biskvitus šeštadieniniam Black Forest tortui, kurį nešiuosi į darbą, nes tai bus paskutinė (!!) diena jame. Dariau biskvitą pagal mokyklos knygą ir jau buvau išsigandusi, kad nieko gero neišėjo, bet, regis, be reikalo - iškepė tikrai purus ir elastingas šokoladinis biskvitas. Iš tikrųjų, pirmą kartą teko darbuotis su tokiu dideliu produktų kiekių (net 9 kiaušiniais!!), nes idėja yra pagaminti du tortus, vieną man, kitą - draugo darbovietei. Tikiuosi, nieko nesugadinsiu ir tortai tikrai išeis :)

O dar planuose iki šeštadienio yra išsikepti kūčiukų, tų tikrųjų, be pieno, kiaušinių ir pan. Tikrai išsiilgtas skonis, tad labai nekantrauju :)

Šios savaitės meniu labai patinka, esu kelias dienas viena namie, tad nesuku galvos, ar dar kam be manęs patiks tai, ką esu sugalvojusi. Tad vakar buvo trinta pievagrybių sriuba. Pasakysiu, ją išsivirti norėjau gal tikrai daugiau nei metus, bet vis kažkaip to nepadariau iki vakar. Sriuba gavosi tikrai labai švelni, skani, aš ją dar pagardinau labai patinkančiu, kiek sūroko skonio sūriu iš Kipro - Xaloumi. Aš jį tiesiog dievinu, turiu pačias mėgstamiausias salotas su šiuo sūriu, jokios fetos man gali nebūti Graikijoje, jei tik šis sūris egzistuoja :)

O dabar prie esmės. Kadangi, kaip minėjau, esu viena, tad nusprendžiau gaminti iš pusės nurodytų kiekių ir vis tiek gavosi nemažai. Bet, kai rezultatas toks skanus, negi gaila :)

Receptas iš Receptų medžio tinklaraščio.

• 200 g pievagrybių
• pusė poro (baltosios dalies)
• 40 g sviesto
• 100 g pieno (nes grietinėlė mano buvo pagedusi, ach tas neapsižiūrėjimas)
• 4 valg. š. miltų
• 500 ml karšto vandens (buvau pasiruošusi 750 ml, bet pasirodė, kad sriuba bus per skysta)
• aliejaus daržovių kepimui
• druskos, pipirų, taragono*

Supjaustome plonais griežinėliais porą ir pakepiname, kol gražiai apskrunda keptuvėje su įkaitintu aliejumi. Po to į tą pačią keptuvę sudedame skiltelėmis supjaustytus pievagrybius, pabarstome prieskoniais ir pakepiname apie 5-10 min. 

Puode ištirpiname sviestą ir beriame po šaukštą miltus. Kad pavyktų viską išmaišyti (aš maišiau šluotele, kad nesusidarytų miltų gumulėliai), pilame po truputį vandenį ir maišome, kol masė taps vientisa. Sudedame keptuvės turinį, paviriname apie 5 μin. ir supilame pieną. Paragaujame ir, jei trūksta kokių prieskonių, jų įberiame. 

Nuimame nuo ugnies, sutriname ir jau galime ragauti. Kaip sakiau, aš įsidėjau šiek tiek Xaloumi sūrio, taip pat tokioje sriuboje labai tiktų koks pelėsinis sūris ar džiovintos duonos kubeliai.

* Taragonas (angl. tarragon, gr. εστραγόν) - tai naujai atrastos prieskoninės žolelės, kurias man parodė mokykloje vienas virtuvės šefas. Šios džiovintos žolelės suteikia įspūdingą skonį ir aromatą visiems padažams, aš jo dedu beveik visur, kur dėčiau baziliką ar raudonėlį. Kai susijungia su maistu, jis ima skleisti tokį salstelėjusį aromatą, kuris kiek primena cinamoną. Šiuo metu pas mane jis ant bangos.

Imbierinis namelis

Pagaliau suradau dieną, kada galiu užbaigti dar savaitės pradžioje pradėtą darbelį. Apie šitą namelį svajojau jau nuo vasaros turbūt, net į sąrašą buvau įtraukusi, kad būtinai noriu jį pabandyti padaryti. Ir štai - aš jį padariau :) 

Tešlos receptą naudojau pagal Neringą. Jis, mano nuomone, tinkamas tik nameliui, kurio nevalgysite, nes paragavau ir toli gražu nesužavėjo, buvo net neskanus, bet nameliui, kurio ir neplanuojam valgyti, puikiai tiko. Tiesa, naudojau pusę nurodytos produktų normos, nes turimas trafaretas buvo mažo namelio. Beje, trafaretą ėmiau iš internetinio kulinarinio žurnalo „ºC”.

•  200 g kvietinių miltų
• 125 g ruginių miltų
• 1 kiaušinio
• 1 kiaušinio trynio (baltymą pasiliekame glajui)
• 65 g cukraus pudros
• 75 g sviesto
• 90 g medaus
• 1,5 arb. šaukšt. meduolių prieskonių (naudojau cinamoną, gvazdikėlius, muskatą, imbierą ir kardamoną)
• 1 valg. šaukšt. nesaldintos kakavos
• 1 arb. šaukšt. kepimo miltelių

Į nedidelį prikaistuvį dedame gabaliukais pjaustytą sviestą, medų, kakavą ir meduolių prieskonius, kaitiname ant silpnos ugnies, kol sviestas išsilydo. Paliekame atvėsti. Tuomet suberiame cukraus pudrą ir gerai išmaišome, kol viskas susijungia.

Dubenyje persijojame miltus su kepimo milteliais. Į juos supilame atvėsusią sviesto-medaus masę ir dedame kiaušinius, išmaišome ir suminkome tešlą. 

Suformuojame rutuliuką, apvyniojame maistine plėvele ir paliekame šaldytuve apie 1 val., kad tešla sutvirtėtų. Galima, žinoma, tešlą laikyti ir per naktį. 

Tuo metu iš popieriaus išsikerpame norimą namelio formą.

Išimame iš šaldytuvo tešlą, dedame ant švaraus paviršiaus ir iškočiojame 0,5 cm storio lakštą, išpjauname namelio dalis ir sudėliojame jas į kepimo skardą, padengtą kepimo popieriumi. 

Kepame iki 180 C įkaitintoje orkaitėje apie 8-10 min., kol dar meduoliai šilti, dar kartą uždėjus popierines formeles, galima palyginti namelių kraštines jas apipjaustant, jei jos kiek išsikraipė kepimo metu. Atvėsiname meduolius ant grotelių. Kai jie visiškai atvėsta, galima klijuoti namelį.

Klijavimui naudojau tvirtą glajų iš likusio kiaušinio baltymo ir cukraus pudros (nematavau, kiek sunaudojau, bet vienam baltymui reikėtų apie 1 stiklinės cukraus pudros) bei lašelio citrinos sulčių.

Pirmiausia sulipdome visas sienas ir tik kai gerai sustingsta, klijuojame stogą. Aš jį dėjau kitą dieną, kai tikrai žinojau, kad sienos laikosi tvirtai.

Tada jau galima puošti namelį kaip tik sugalvojate. Kadangi man norėjosi spalvų, o maistinių dažų neturiu, bandžiau eksperimentuoti su tomis priemonėmis, kurias turiu namie. Tad geltoną spalvą išgavau į kiaušinio baltymo-cukraus pudros-citrinos sulčių plakinį įbėrusi ciberžolės, glajus labai gražiai nusidažė geltonai. Norėjau išgauti ir raudoną spalvą, bet jokia mano turima priemonė nepadėjo išspausti tokios raudonos, kurios norėjau. Gavosi tokia blyški ir nešvari rausva, todėl ir namo vainikas yra geltonas, nes žalios spalvos taip pat nepavyko išgauti. 

Tiesa, ant palangių esančios žalios detalės - saldainių, tokių, kaip ant stogo, susmulkintos dalelės, sudėliotos pinceto pagalba. 

Nežinau, kaip jums, bet man buvo labai smagi atrakcija statyti šį namelį, mano akimis pirmasis blynas visai neblogas išėjo, aišku, dekoravimo idėjų kiek pritrūko, bet bendras rezultatas nenuvylė. O tai ir svarbiausia!

Dar pridedu sienų lipdymo eigą.

Creme Brulee ir tas laikas laikas....

Pastarosios dienos man itin sėkmingos - dvi dirbtuvės - du pjūviai į pirštus ir dar toje pačioje rankoje. Apsitvarsčiusi pirštus per praktikos pamoką bandžiau išpiešti dekoracijas ant plastikinių tortų, bet gavosi sunkiai, tik spėju ne vien dėl jau minėtos priežasties, o dar ir dėl gebėjimų trūkumo. Mokytojas, paėmęs susuktą tūtelę pripildytą sviesto kremo, brūkšt brūkšt padarė nuostabius ornamentus, kuriuos liepė atkartoti, ir turbūt galit įsivaizduoti, kaip "identiškai" aš tai padariau :) Na nieko, tam ir yra šios praktikos pamokos, kad įvaldytume pamažu savo ranką, kad ji imtų klausyti ir nedrebėtų, kai to nereikia. 

Taip pat ši savaitė pilna darbų, lakstymų, pasiruošimo kelionei. Per šią savaitę stengiuosi atlikti visus didžiuosius darbus, susipirkti visus reikalingus daiktus, kurių reikės kelionei. O kur dar tos dovanos! Galvoje atrodo idėjos yra, bet jos taip stipriai išsibarsčiusios, kad per tą sąmyšį niekaip negaliu surinkti pasimetusių galvoje dalių į vietas, iki galo įsivaizduoti, ko reikia vienai ar kitai dovanai. Bandau save sustabdyti, kad lėtai apmąstyčiau, kuri smulkmena į kurį dovanos stalčiuką dedasi, bet išeina ne visada. Galvoje dar kirba gausybė minčių, kaip noriu tą ir aną išsikepti Kalėdoms, širdį dirgina faktas, kad namie jau šimtą metų nekvepėjo jokiu pyragu ar sausainiais, o taip norisi ir kūčiukus išsikepti, ir kokį šventinį pyragą, o kur dar paprasčiausi sezaminiai sausainiai, kurių aš taip pasiilgau, bet iš principo neperku iš kepyklos, nes gi ir pati galiu grįžusi išsikepti. Tik niekaip to nepadarau. Pastarąsias kelias dienas vis stengiuosi užbaigti tinklaraštininkų akcijai skirtą dovanėlę, bet, turiu pasakyti, kad idėją keičiau gal kelis kartus, kol galiausiai nusistovėjau prie labiausiai patikusios ir dideliu greičiu ėmiau ją ruošti. Tikiuosi, kad žmogutis gaus ją pačiu laiku, nes baisu, kad neprapultų kur šios šalies pašte, kas yra nemaža tikimybė. Prenumeruojamo žurnalo laukiu jau savaitę, kad kas atneštų, kai spaudos kioskuose jis jau nuo pirmadienio guli, laiško nuo sesers taip pat gerą savaitę jau laukiu ir bijau net pagalvoti, kad jo galiu taip ir nesulaukti. Norisi nueiti į paštą ir garsiai patrepsėti koja, kad jie kažin ką ten daro.

Tad taip ir gyvenu pastarąsias savaites, su kabančiu dideliu minčių debesiu virš galvos, krentančiomis iš jo viena po kitos idėjomis, kur vienos įgyvendinamos, kitos, deja, nukritusios kažkur taip ir dingsta. Ir retkarčiais susimąstau, argi ne pašėlusiai smagus metas Kalėdos? Nes kad ir kaip būtum užsiėmęs, visi tie rūpesčiai sukasi apie šią šventę - dovanų ruošimas, šventinio valgiaraščio kūrimas, laisvadienių dėliojimas, kelionių planavimas ir dar daugiau mažų bei didelių sprendimų priėmimų.
O kur dar naujametinis pažadų sąrašas?! Tiesa, aš tokį darau labai simbolinį, sau mintyse pasakau, ką noriu padaryti ir ko norėčiau atsisakyti, nes patys svarbiausi sąrašo punktai tikrai nepasimirš, o tie, kuriais nelabai tikėjau, tegu ir išnyksta tyliai apie save neprimindami. Tik dar nebuvo laiko apie tokį sąrašą pagalvoti, turbūt teks pasukti galvą kiek vėliau.

Šią savaitę per vadinamąsias dirbtuves virtuvėje gaminome labai lengvus desertų variantus. Lengvus ne vien dėl paruošimo būdo, bet ir dėl jų konsistencijos - panakota, Creme Brulee, rizogalo (kurį jau teko gaminti namie) ir pudingą (kurio visiškai nesupratau, jis man nepatiko, buvo tarsi senstelėjusi duona apipilta kiaušinio-pieno mišiniu ir taip iškeptas kažkoks daiktas, vadinamas pudingu). Labiausiai patiko panakota ir Creme Brulee. Tiesa, pastarojo nebuvau nė karto gaminusi ir manydavau, kad jis labai sudėtingas, bet, mano laimei, visai ne - paprasta kaip du kart du :)

Tad pasidalinsiu jo receptuku (mes gaminome iš pusės normos, tad gavosi vienas mažas indelis). Turiu pasakyti, kad šiam desertui pagaminti yra reikalingas termometras ir specialus cukraus degintuvas.

• 500 g grietinėlės (36 % riebumo)
• 70 g pieno
• 50 g cukraus
• nedidelė dalis citrinos žievelės
• vanilės esencijos ar miltelių
• 4 kiaušinių tryniai

Į prikaistuvį pilame grietinėlę, pieną, pusę cukraus kiekio ir citrinos žievelę, viriname ant vidutinės ugnies, pamaišant šluotele. 

Dubenyje lengvai išplakame kiaušinių trynius, suberiame likusį cukrų ir dar kartą perplakame. Kai pienas prikaistuvyje yra kiek pašilęs, pilame nedidelę dalį jo į kiaušinius ir labai gerai išplakame (sulyginame pieno ir kiaušinių temperatūras tam, kad supylus kiaušinius į pieną, jie susijungtų į vieną visumą). Palaukiame, kol pienas užvirs ir tada supilame išplaktus kiaušinius. Šiame procese esame pasidėję šalia termometrą ir švarų dubenį bei sietelį perkošimui. Nuimame nuo ugnies, dedame termometrą į puodą ir tikriname kada temperatūra pasiekia 81 C. Jei temperatūra nepakankama, trumpam dedame puodą vėl ant ugnies ir labai atidžiai su termometru laukiame norimos temperatūros. Kai ji pasiekiama, masė perkošiama per sietelį į dubenį, o tada į kepimui skirtus indelius. Juos užpildome iki pat viršaus. 

Indelius dedame į gilesnę kepimo skardą, kurią užpildome iki 60 % šaltu vandeniu tam, kad Creme Brulee nesudegtų (kiaušiniai labai greitai dega). Kepame įkaitintoje 135 C orkaitėje apie 35 min., galima patikrinti, ar iškepęs, lengvai pastuksenus į kremo viršų, jei jis standus - traukiame kremą iš orkaitės. 

Iškeptus kremus laikome pusvalandį kambario temperatūroje, o tada 1,5 valandai paliekame šaldytuve. 

Tik tada galime berti rudą (kuris turi būti sausas) arba baltąjį cukrų ir jį padeginame su specialiu įrankiu, kurį net nežinau ar įmanoma kuo pakeisti.

Ragaujame tada, kai pastuksenus į cukraus paviršių, jis būna tvirtas. 

Tikrai nemaniau, kad man patiks šis desertas, galvoje sukosi mintis, oj kas čia gali būti skanaus, kiaušinių tryniai ir pienas. Tačiau jis man tikrai patiko, labai malonaus skonio, kreminis desertas.

Pasiruošimas šventėms ir Rakomelo

Šiandien man laisvadienis, tad sugalvojau, kad metas pradėti po truputį krapštytis kuriant šventinę dvasią. Tiesa, pirmieji planai, ką kaip daryti jau atlikti kiek anksčiau, bet vakar pradėjom juos įgyvendinti, nes dienos bėga pernelyg greitai, kad galėtume kažką atidėlioti. Tad vakar sukomplektavome pirmosios dovanos pagrindą, aišku, lieka dar supakavimo džiaugsmai, atviruko sukūrimas, bet tos smulkmenos jau vienas malonumas. Šiais metais kilo šmaikšti atvirukų kūrimo idėja, panaudojus kompiuterines technologijas. Tikiuosi, kad šmaikštu ir įdomu pasirodys ne tik man, bet ir visiems, kurie jas gaus. (Nesibaiminkit, čia tik pirminis variantas, pačio tikrojo neatskleisiu iki švenčių) :)

Taip pat prieš šventes nusprendėme, kad neverta puošti namų, nes mėnesio viduryje iškeliaujame atostogų į Lietuvą ir būsime visą šventinį laikotarpį, tad išpuošti namai tik liūdėtų, kad juose niekas nesibūriuoja ir nešurmuliuoja. Bet negalėjau atsilaikyti idėjai, kuri man šovė vieną dieną žingsniuojant savo rajono gatve iki troleibuso stotelės. Iki jos mane lydi iš abiejų gatvės pusių medžiai pilni prisirpusių, labai išvaizdžių ir kvapnių apelsinų, kurie, deja, nevalgomi (vis netikėjau draugu, kai jis mane įtikinėjo, bet šiandien įdomumo dėlei paragavusi galiu tik pritarti jam, kad buvo teisus, mano gomurys tikrai nesitikėjo tokios karčios/rūgščios atakos iš tokio apvalaus gražuolio), tad kartą eidama pro juos sustojau ir kurį laiką į juos žiūrėjau, ir, žinot, sugalvojau, ką su jais daryti! Kas geriau perteikia Kalėdų kvapą nei apelsinai/mandarinai ir įvairūs prieskoniai? Na, man tai tikrai niekas... Pirma mintis paklausus, kuo gi kvepia Kalėdos, man būtų mandarinai, o į klausimą, koks prieskonis tinkamiausias šiai šventei - turbūt neabejojant atsakyčiau, kad cinamonas ir gvazdikėliai! Tad sujungus apelsiną ir gvazdikėlius gavau nuostabų aromatą, kuris džiugins namuose iki pat švenčių. 

O tai idėjai įgyvendinti reikėjo tiek nedaug - tiesiog išeiti į gatvę ir prisiskinti gražių, prinokusių apelsinų, kurie auga ant kiekvieno kampo, kaip kokie beržai Lietuvoje. Tad net ir nevalgomus apelsinus galima labai puikiai panaudoti namų puošybai ir šventiniam rezultatui sukurti. Αš juos nuploviau, gerai nusausinau, dantų krapštuku padariau skylutes ir tada subadžiau gvazdikėlius, sudėjau į krepšelį ir dabar mėgaujuosi gardžiu aromatu. 

Taip pat, jei niekas nepasimaišys ir nedings įkvėpimas, ateinantį sekmadienį planuoju gaminti imbierinį namelį pagal Neringą. Jau seniai noriu jį pabandyti, aišku, yra didelė nesėkmės tikimybė, bet juk smalsumas yra pažinimo pagrindas, tad nebandęs - nesužinosi.

O dar kitą sekmadienį planuojame su merginomis kepti imbierinius sausainius ir juos dekoruoti. Kol kas norėčiau kepti pagal Citrinos žievelės siūlomą receptą, nes jį bei kelis kitus jau išbandė mano sesuo ir jai šie buvo patys pačiausi, tad keliauju rekomendacijų keliu. 

Tiesa, pradėjusi rašyti įrašą maniau, kad vėl neturėsiu jokio receptuko, kuriuo galėčiau pasidalinti su visais, bet staiga toptelėjo, kad galiu pasidalyti šiuo nuostabiu šildančio gėrimo receptu, kuris ne tik mane, bet ir visus sušalusius graikus šildo taip pat puikiai, kaip koks karštas vynas, yra ne ką mažiau už pastarąjį aromatingas ir puikiai tinkantis jaukiems pasisedėjimams su draugais ir tiesiog artimu žmogumi. Tiesa, jį pasigaminti įmanoma tik turint rakės (graikiško alkoholinio gėrimo), tad jei netyčia parsivežėte jo iš Graikijos, labai siūlau išsivirti šio gėrimo.

Rakomelo (kiekiai tik apytiksliai, saldumą, stiprumą, prieskonių gausą galima reguliuoti)

• 350 ml rakės 
• 3 kupini šaukštai skysto medaus
• Žiupsnelis cinamono
• Žiupsnelis maltų gvazdikėlių (ant peilio galiuko) 

Į prikaistuvį įpilame rakės, įdedame medaus, prieskonių ir ant silpnos ugnies vis pamaišydami kaitiname. Kaitiname tol, kol pradeda pamažu burbuliuoti, leidžiame nugaruoti tam stipriajam alkoholiui, kad galėtume maloniai jį gurkšnoti. Supilame į stiklines ar kokias pasirinktas taures ir lėtai mėgaujamės.Gėrimas stiprokas, bet tikrai šildantis ir tinkantis žiemos speigams :)

 

Na, o pabaigai viena nuotraukytė, kurioje esu aš su mokyklos apranga :)