Laimės paieškos

Aaaa... sušukčiau visiems, jei mane girdėtų! Dingau iš eterio ilgą laiką - darbas, mokykla, laisvos akimirkos, traukiniai, autobusai, kamščiai... Visa tai šiomis dienomis mane persekioja, atrodo atsiribojau nuo visko ir judu tiesiog pirmyn, nes dairytis aplink net nespėju. Nespėju net su visais pasidžiaugti, kad pas mus oras vis gerėja, gražėja, pavasarinės sodo gėrybės vis plačiau užkariauja turgaus prekeivių prekystalius, vis maloniau tampa po jį vaikštinėti. Vakar grįžusi po darbo dar spėjau nubėgti į turgų - iš tiesų tai buvo pats puikiausias metas į jį keliauti, nes turgus ėjo į pabaigą, visi kainas buvo smagiai nuleidę, tad greit apibėgau, surinkau viską, ko norėjosi ir nusprendžiau, kad pats metas įsigyti prieš kelias savaites pradėjusių šmėžuoti šen bei ten BRAŠKIŲ! 

Kurių, beje, kaip paskutinė prekeivio klientė, gavau už nuostabiai žemą kainą, bet jau koks jų skonis ir aromatas! Iš karto sau pasakiau, prisiminusi praeitus metus, kad klaidos šiemet jau tikrai nepadarysiu, spėsiu pasidžiaugti braškėmis, išsivirsiu uogienės ar tiesiog užsišaldysiu, bet tikrai kažką su jomis padarysiu. Taip pat kepsiu tortą, jau visai netrukus (šypt) - patirtis rodo, kad jų sezonas taip nepastebimai prabėga, tad būtų gėda du metus iš eilės pražiopsoti tokią galimybę. Tokiais momentais pasidaro gaila, kad neturiu galimybės turėti savo sodo, kuriame, kaip kad vaikystėje, turėdavome braškių kada tik užsigeisdavome - patys šauniausi vasaros pusryčiai prieš mano akis - trintos su cukrumi braškės, batono riekelės ir pienas! Nuostabu! 

O rytoj man laisvadienis - nusprendžiau jį skirti rankų miklinimui ir pasitobulinti dalykuose, kuriuos šiandien bandžiau atlikti mokykloje ir jie nesigavo. Knygoje taip lengvai aprašytas darbas su karamele, bet net ir su mokytojo pagalba, nieko nesigavo. Niekis, mane pagavo užsispyrimas ir bandysiu tol, kol pavyks.

Taip pat šiuo metu baiginėju skaityti labai įdomią knygą - G.Rubin "Laimės projektas" ir nuo tada mano kelionės į darbą, iš jo, į mokyklą ir iš jos tapo daug įdomesnės ir trumpesnės, nes ši knyga mane užkabino nuo pat pradžios, joje randu daug įdomių, optimizmą keliančių minčių, idėjų, kurias taip norėtųsi ir pačiai pritaikyti, tad kai kurias tikrai bandau įtraukti į savo kasdienybę - laimė juk toks svarbus mums dalykas ar greičiau pojūtis, kad jei tu būsi laimingas, tai laimingesniais taps ir visi aplink tave, kai tu suvoksi, kas tau yra laimė, kas tau patinka, kas tave nuramina, kas tave traukia, gyvenimas taps tikrai lengvesnis ir ne toks niūrus, o man šiuo metu tai labai svarbu. 

Tad net ir nusivarius nuo kojų, aš užuot niurzgėjusi, kad ir vėl nespėjau normaliai pailsėti po darbo, o jau tuoj į mokyklą, tą atokvėpio valandėlę, kurią praleisčiau sėdėdama namie, aš praleidžiu eidama pėsčiomis namo, užuot laukusi troleibuso gerą pusvalandį ir tikrai be reikalo piktai niurzgėjusi ant neatvažiuojančio troleibuso vairuotojo, stengiuosi išblaškyti tokias mintis ir tiesiog mėgautis saule, šilta diena ir aktyvesniu poilsiu. 

Taip radau šalia namų nuostabų žalią žemės lopinėlį, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas, ten taip ramu, ten radau du šunis, kurie vos parodžius jiems dėmesį, tampa tavo ištikimiausiais draugais ir visur tave lydi, o vaikai ten laido aitvarus - tikrai gražu! Į jį dabar dažnai užsuku, buvimas ten suteikia tokį gerą atsipalaidavimo ir vidinės pusiausvyros pojūtį, leidžia nebeskubėti, prisėsti ir tiesiog grožėtis. iš viršaus vaizdas tikrai mielesnis :)

Beje, tai mano 100-tasis įrašas :) Juhuu!!