Mielinės bandelės su obuoliais/ Yeasty rolls with apples

Baigėsi dar viena savaitė, šiandien pažiūrėjau į kalendorių ir supratau, kad ryt jau lapkritis. Kaip greitai! Nei rugsėjo, nei spalio atrodo kaip nebuvę :) Su ta mintimi, kad jau lapkritis, iš karto man toptelėjo, kad po daugiau nei vieno mėnesio keliausim atostogauti į Lietuvą. Labai džiugu! Kalėdos, sniegas, šaltukas, artimieji... Pamenu, kaip praeitais metais panašiu metu jau skaičiavau dienas iki tokios kelionės ir kaip jos laukiau. Šie metai ne išimtis, laukiu labai, bet skaičiuoti dienų nėra kada. Kai laikas šitaip bėga, imu galvoti, ką per šiuos mėnesius padariau prasmingo, naudingo sau, ar paklojau pamatus sekančiam gyvenimo etapui, ar išnaudojau kiekvieną atsiradusią galimybę. Ir atsakymas dažnai būna neigiamas, tikrai neišnaudojau nė vienos vasaros dienos taip, kad ji išliktų atmintyje, kaip kažkuo ypatinga. Visos liepos ir rugpjūčio dienos man buvo tokios nykios, taip nuoširdžiai laukiau, kad jos greičiau prabėgtų, nenorėjau daryti nieko. Dabar tai visai nesvarbu, bet vėliau, man regis, bus gaila taip iššvaistytų dienų, nes gyvenimas tik vienas, jis eina tik pirmyn, tad jei praleisi vieną galimybę, ji gali niekada nebegrįžti. Todėl po tokios vasaros ar jaučiuosi labai gerai, kad pradėjau mokytis. Kažkur girdėjau kalbant, kad smegenys yra kaip raumenys, jei jų ilgai nemankštinsi, jie subliūkš, taip ir smegenys, jos praras vertingas ląsteles, skirtas mąstymui (na, nežinau, kaip tiksliai paaiškinti). Prisipažinsiu, kad visus šiuos mėnesius, kuriuos praleidau dirbdama padavėja, jaučiausi, kad mano smegenys tiesiog "bukėja", joms nereikėjo daryti nieko, tik prisiminti, kiek cukraus kuris klientas nori savo kavoje. Ir tai mane labai trikdė, nes pripažinsiu, kad pasiilgau kažką mokytis, gauti žinių, naudoti savo galvą ne tik užsakymams, bet ir kažkam daugiau. Todėl viską apskaičiavus, apmąsčius, pateikiau dokumentus ir aš jau mokykloje. Jau praėjo dvi savaitės, gaunamų žinių kiekis ohoho, ypač dar ir dėl to, kad be tos teorijos, kuri yra knygose, kiekvienas dėstytojas kiekvieną kartą pateikia tiek asmeninės patirties, patarimų, kad atrodo norėtųsi viską užsirašyti, kad tik nepamirštum. 

Tiesą pasakius, be to didelio noro studijuoti, labai bijojau vieno dalyko - kad viskas bus graikų kalba, labai nedrąsiai vertinau savo sugebėjimus šia kalba, bet po šių savaičių jaučiuosi daug stipriau. Kai susijungi su visuma, nebemąstai apie kiekvieną žodį pavieniui, atrodo ir supranti viską, o ir rašymas nekelia problemų, kai tempas yra greitas, nebeturi kada mąstyti kurią iš trijų "i" raidžių parašyti tame žodyje, viskas išeina kažkaip savaime. O tai labai džiugina. 

Bet labai nuklydau nuo pagrindinės idėjos, kodėl rašau. Noriu nieko neatidėliodama pasidalinti puikiomis mielinėmis bandelėmis su obuoliais, kurias kepiau vakar. Buvo nuostabūs pusryčiai, su šiltomis bandelėmis, kurios kvepėjo dar nuostabiau, buvo minkštos, įdaras gardus, tad, ko daugiau reikia? 

Receptas iš Aguonėlės tinklaraščio (ten jau radau kito sekmadienio bandeles ir dar didesnę aibę duonų, kurias noriu išbandyti).

Iš nurodytų kiekių man gavosi 9 bandelės po 40 g (įsigijau maistines svarstykles, tad galiu drąsiai kalbėti apie svorius) :)

• 190 g miltų (naudojau turinčius daugiau glitino, t.y. didesnio skaičiaus)
• 10 g šviežių mielių
• 30 g cukraus
• 1 a. š. vanilinio cukraus
• žiupsnelio druskos
• 100 ml pieno
• 25 g sviesto

Įdarui:

• 2 vidutinio dydžio obuoliai (man prireikė tik 1,5, net ir liko)
• 3-4 a. š. cukraus (kad užtektų visiems obuoliams, plius žiūrėti pagal jų rūgštumą)
• 10 g sviesto (jo atsisakiau)

Aptepimui:

• kiaušinio trynio ir šlakelio pieno plakinio
• migdolų plokštelių (jei norima. Aš pusę bandelių barsčiau, kitų - ne)

Mažame inde išlydome sviestą, kai lieka nedideli gabaliukai, geriau nuimti nuo ugnies ir tiesiog išmaišyti, kol ištirps. Supilame pieną ir ant mažos ugnies pašildome, kad būtų drungnas, bet ne verdantis (max. 38 C). 

Mieles užpilame pieno ir sviesto mišiniu, jas ištirpiname.

Aš kombaino neturiu, tad viskas buvo minkoma rankomis. Į dubenį sijojame miltus, beriame druską, cukrų. Padarome viduryje duobutę ir supilame skystąjį mišinį. Sumaišome, kai viskas susijungia, tuomet pradedame minkyti. Ant švaraus paviršiaus minkome tešlą apie 5-10 min., tešla tikrai labai gražiai minkėsi, nelipo prie rankų, buvo elastinga. Dedame atgal į dubenį ir leidžiame pakilti, apie 1 val., kol padvigubėja. Pas mane namie visada būna vėsu, tad kai jau pradedu minkyti tešlą, įjungiu orkaitę ant mažiausios temperatūros, kai ji pašyla, išjungiu ir tuomet dedu kildinimui paruoštą tešlą, uždengtą rankšluosčiu. Taip esu garantuota dėl reikiamos šilumos. 

Kai tešla kyla, pasiruošiame įdarą. Nuplauname, nulupame ir išimame sėklas iš obuolių. Smulkiai supjaustome kubeliais, beriame į puodą. Apibarstome cukrumi (aš ir cinamono šiek tiek užbarsčiau). Kaitiname ant vidutinės ugnies, kol cukrus ištirpsta ir obuoliai suminkštėja (bet netampa koše). Atvėsiname. 

Pakilusią tešlą aš padalinau į 9 vienodo dydžio rutuliukus, juos ant miltuoto paviršiaus po vieną iškočiojau ir dėjau įdarą. Suformavau apvalią bandelę ir dėjau į miltais pabarstytą kepimo skardą. 

Uždengiame rankšluostėliu suformuotas bandeles ir leidžiame šiltai pakilti apie 40 min. 

Įkaitiname orkaitę iki 180 C. Aptepame bandeles kiaušinio ir pieno plakiniu. Mokykloje sužinojau, kad norint, jog gražiau paruduotų kepant, jas reikia aptepti du kartus. Palaukiant, kol pradžius pirmas aptepimas, tada tepti antrą kartą. Dar patarimas, jei norite kuo vientisesnio aptepimo, reikėtų išplaktą kiaušinio ir pieno mišinį perkošti per sietelį, nes kiaušinyje yra daug dalelių, kurios neišsiplaka. Na, bet aš tiek nebežaidžiau. Du kart aptepiau ir tiek. Pabarsčiau pusę bandelių migdolais.

Kepti reikia apie 15-20 min., kol bandelės gražiai paruduos. Iškeptas pabarsčiau cukraus pudra.

Laaaabai skanu :)