Sausainiukai su sezamais

Net gėda darosi, kaip ilgai čia nebuvau. Tiksliau, ne tai, kad nebuvau (užsuku pasižiūrėti kasdien), bet kaip ilgai nerašiau. Turbūt atėjusi vasara tai įtakojo, bet nesinori nieko per daug nei gaminti, nei fotografuoti, nei aprašinėti. Tuo pačiu ir pasikeitęs darbo grafikas, miego trūkumas, vizijos, ką keisti gyvenime, atima daug laiko ir jėgų. Todėl kukliai nuleidus galvą reikia grįžus atsiprašinėti ir prašyti, kad manęs nepamirštų. 

Pastarosios savaitės, kai grįžau iš Lietuvos, buvo keistokos. Vėl grįžo tas neramumo jausmas, kad žūtbūt norisi kažką keisti, nes netenkina dabartinė padėtis. Dabar, jau po dviejų savaičių, beveik galutinai susidėliojau rudens planus, nusprendžiau žengti kelis drąsius žingsnius. Šiuo metu visai nesvarbu, ar teks nudegti, ar priešingai - džiaugtis pasirinkimais, bet noriu laikytis tų idėjų ir įsitikinti jų teisingumu. Kol kas garsiai apie tai nekalbu, tik kai kuriems papasakojau, bet ne visi mano pažįstami žmonės sutiko tai palankiai, manydami, jog gal tai per daug kardinalu, neprotinga, ne man. Tačiau, kol širdyje jaučiu, jog man tai patiks, tiks ir bus naudinga, tol judėsiu pirmyn, jei reikės, pasiremdama į mane palaikančius žmones. 

Bet kol kas - nė kiek negaivinanti, bet tiesiog lydanti, vis stipriau įsibėgėjanti Atėnų vasara supa mane. Nors šiuo metu, kai rašau, gana stipriai lyja, bet kitomis dienomis būna karšta. Ypatingai karštį jaučiu vairuodama, būna net gėda išpilti iš mašinos, nes, net ir naudojant visus oro kondicionierius ir kitus įmanomus vėsinimosi būdus, būnu visa šlapia tiesiogine žodžio prasme, viskas, kas turėjo santykį su sėdyne - tiek šortai, tiek marškinėliai. O blogiausia, kad išlipus iš mašinos tai reikia eiti į darbą :D Būna nesmagu, nes įsivaizduoju, kad į mane visi žiūri :D kiek ten tiesos, sunku pasakyti.

Prieš kelias dienas dariau magiškąjį Italijos virtuvės šedevrą - tiramisu. Gaila gaila, nespėjau nė vieno kadro padaryti šio gražaus deserto, jo jau nėra. Daryti teks dar kartelį, nes tai mėgstamiausias mano draugo desertas, tad galiu teigti, jog praktiškai jis vienas jį ir suvalgė. O buvo nemažas :D et tos saldžios nuodėmės. 

Pasinuodėmiauti užsinorėjau ir aš šiandieną. Tik daug daug kukliau - išsikepdama sausainių, kurių receptu grožėjausi jau ilgą (sesė neleis sumeluoti!) laiką, vis nesiryždavau jų daryti, atrodė ne laikas, iššokdavo koks kitas receptas, tad užrašinėje jis gulėjo sau ir liūdėjo, taip be reikalo nuvertintas. 

Tačiau šiandien išaušo jo valanda. Receptą radau Sezoninėje virtuvėje, tačiau kai ką tobulinau, nes jau vien sviesto kiekis man išpūtė akis.

Sausainių gavosi nedaug, gal koks 20, bet tuo pačiu tai priklauso ir nuo formuojamo dydžio.

Sunaudojau:

• ~80-100 g sviesto
• 60 g cukraus
• 200 g miltų (naudojau pilno grūdo, norėjosi tamsesnių sausainių)
• žiupsnelį druskos
• 1 kiaušinį
• 70 g sezamo sėklų

Kambario temperatūros sviestą sudėjau į mikserį ir kartu su cukrumi paplakiau, po to įmušiau kiaušinį ir dar kiek paplakiau, kol viskas susimaišė, cukrus aptirpo ir gavosi vientisa masė. Ją supyliau į dubenį, įbėriau žiupsnį druskos ir miltus. Viską gerai išmaišiau, galiausiai dar rankomis paminkiau, kol neliko sausų miltų. Šį tešlos gumulėlį suvyniojau į maistinę plėvelę ir padėjau pusvalandžiui į šaldytuvą. Po to, kai išėmiau, pradėjau kaitinti orkaitę iki 180 C ir pamažu formavau sausainius. Ėmiau gabalėlį tešlos, suformavau pailgą lazdelę ir ją apvoliojau sezamo sėklose ir visų pusių. Ir taip, kol neliko tešlos. 

Kepame sausainius apie 20 minučių, kol gražiai paruduoja. Neiškentusi paragavau dar šiltą - labai skanūs sausainiai, kurie nėra per daug saldūs, gardžiai kvepia ir tiesiog idealiai tinka prie kavos ar arbatos.

Naminė duona

Pamenat, kaip kartą bandžiau daryti duoną? Tada turbūt pamenate, kad tą kartą iš to nieko nesigavo, mano gamintas raugas, kaip galiu pasakyti dabar, nė iš tolo nepriminė to tikrojo, kurį naudojau šį kartą. Pirmasis buvo per skystas, kaip kokia blynų tešla, bet tada net neturėjau jokio supratimo, koks jis turi būti ir kas ten negerai, bet kai rankose atsirado tikras, korėtas, stipraus kvapo raugas, supratau - gal šis kartas bus sėkmingas. Patį raugą parsivežiau net iš Lietuvos, jį davė teta, kuri duoną kepa jau gerą pusmetį. Tada paragavau ir jos gamintos - tikrai galima pirštus nusikąsti, kaip skanu. O koks kvapas, kai ji kepa orkaitėje! Norėjau ir aš tokio :) Tad grįžusi iš Lietuvos, kruopščiai planavau dienas, kada galiu pradėti ją daryti ir kada kepti. Tad susipirkau reikiamus miltus, norėjau kuo tamsesnių, nes šviesios duonos čia ir taip be vargo galima gauti, ir prasidėjo veiksmas! Be to, kitam kartui, netikėtai vienoje parduotuvėje mačiau labai labai tamsius miltus, būtent juodai duonai, tad spėkit, ką pirksiu sekantį kartą? :D

Receptą man davė ta pati teta, iš kurios gavau ir raugo.

Iš nurodytų kiekių išeina labai didelė duona, tad kitam kartui mąstau arba kam atiduoti pusę, arba tiesiog sumažinti naudojamus kiekius. 

• 1 kg miltų (kvietinių, rupių ruginių, rupių kvietinių) (~6 stiklines)
• 2/3 stikl. 5-3 grūdų dribsnių (naudojau tiesiog avižinius, nes neturėjau kitokių)
• 2/3 stikl. sėlenų
• 2/3 stikl. linų sėmenų (naudojau kviečių)
• 2/3 stikl. moliūgų sėklų (nedėjau)
• 2/3 stikl. saulėgražų
• 2/3 stikl. kepimo mišinio "Tamsusis" (pirktas Delonoje, įvairūs skaldyti grūdai, sėklos, salykas)
• 150 g mišinio tamsiai duonai "Natura" (taip pat iš Delonos)
• 150 g cukraus
• 1 valg. šaukšto druskos
• Aliejaus (skardai patepti)

1 litre šilto vandens ištirpinti raugą, 1 valg. šaukštą druskos ir cukrų. Gerai išmaišyti, kol viskas ištirps. 

Visus birius produktus sumaišyti atskirame dubenyje ir tik tada maišyti su skysčiais. Sumaišius, atidėti kitam kartui raugo (~3 šaukštus, aš raugą laikau stikliniame stiklainyje). Dėti į skardą, išteptą aliejumi. Kildinti 8-12 val. uždėjus aliuminio foliją. Aš tą duoną, kol ji kilo, nešiojau visur - tai kambaryje laikiau, tai nešiau į lauką ant stalo, kad saulėje geriau pakiltų. 

Tuomet įkaitinti orkaitę iki 200 C ir kepti duoną 1,5 val. Aš savąją kepiau 1 val. ir 20 min., nes ir taip jau buvo gana. Norint, kad pluta būtų plonesnė, po pusvalandžio kepimo galima ją uždengti folija, o likus iki kepimo pabaigos 20 min. ją nuimti. Išėmus iš orkaitės, uždėti šlapią drobulę, palaikyti pusvalandį, kol atvės.

Va tokia ir kepimo eiga. Turint raugą, regis, tai vieni juokai. O jau koks kvapas, kol ji dar kepa ir kai jau išimi iš orkaitės! Labai labai sunku atsilaikyti ir jos neparagauti. Kai prapjoviau, iš tiesų, likau maloniai nustebinta, nes buvo labai tamsi. Būtent tokia, kokios ir norėjau. O dar kai duona išėjo tikrai labai didelė, galėsiu mėgautis ne vieną dieną ir ne dvi :) 

Pagaliau įvykdžiau savo svajonę Graikijoje valgyti juodą, naminę duoną!