Labai skanus jogurtinis keksas

Esu labai pavargusi. Darbe krūvis kasdien vis didėja, tampa nebepakeliamu, mane išvargino ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Vakar po eilinės pašėlusios darbo nakties galva tiesiog ūžė, nebesinorėjo į nieką reaguoti, vaikščiojau, kaip kitame pasaulyje. Tad galite įsivaizduoti, kaip laukiu rytojaus - savo laisvadienio. Pirmą kartą po nežinau jau kiek mėnesių abu turime tą pačią dieną laisvadienį. Todėl tokia proga jau susiplanavome visą dieną, kad ji būtų kuo įsimintinesnė, įdomesnė ir leistų vėl pasikrauti jėgų ir geros nuotaikos. 

 * * *

Kadangi mano galva ir šiandien tuščia, jokio įmantresnio teksto parašyti neįstengiu. Tiesiog įkelsiu vieno kekso receptą, kurį radau Kas nutiko virtuvėje? tinklaraštyje. Tiesa, pirmiau šį receptą išbandė mano sesuo, o po to labai ragino ir mane tai padaryti, nes šis keksas yra kažkas nuostabaus. Tikrai nenusivyliau, tik gaila, kad kol kas neturiu gražios kekso kepimo formos, teko kepti apvalioje, kurios skersmuo, mano manymu, buvo per didelis, tad gavosi plokščias, bet skonio, patikėkit, tai nesugadino.

Dariau viską pagal minėtą receptą, tik sumažinau cukraus kiekį.

• 100 g sviesto
• 120 g cukraus
• 2 kiaušiniai
• vanilinio cukraus ar esencijos
• žiupsnelis druskos
• 250 g miltų
• 2 a.š. kepimo miltelių
• 150 g natūralaus jogurto

 Taip pat, kaip rekomenduota, pasidariau glaistą:

• 150 g cukraus pudros
• 3 v.š. citrinos sulčių (buvo galima dėti ir 4, nes labai tirštas išėjo ir buvo sunku gražiai aptepti)

Eiga tikrai labai greita. Sviestą išsukame su cukrumi iki vientisos masės. Aš tam naudojau elektrinį mikserį. Įmušame kiaušinius, dar kartą gerai išsukame. Beriame vanilinį cukrų ar esenciją, druską, išmaišome.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir palaipsniui, nuolat maišant, sijojame į skystąją masę. Galiausiai įmaišome jogurtą. 

Tešlą pilame į riebalais pateptą kepimo skardą ir kepame 175 C įkaitintoje orkaitėje apie 35-40 min. 

Kai keksas jau iškepęs, ištraukiame ir leidžiame kiek pravėsti. 

Jei naudosite glaistą, jam sumaišome cukraus pudrą su citrinos sultimis, viską gerai išmaišome ir tuomet jau galima jį tepti ant pravėsusio kekso.

Citrinos rūgštelė suteikia malonios gaivos. Keksas nėra drėgnas, bet jis labai purus, minkštas ir lengvos konsistencijos. 

Mums labai patiko!

Vanilinės madeleinės

Šiandien man išeiginė. Tai leidžia atsikvėpti, elgtis kiek kitaip, nei tomis dienomis, kai vakare reikia į darbą. Jaučiuosi tokia neįpareigota, niekur neskubu, leidžiu sau pasisukioti virtuvėje, pasėdėti kieme. Dabar rytai ir vakarai jau ne tokie karšti (na, dienomis vis dar karšta), tad nubraukusi savaitę kauptas dulkes nuo stalo ir kėdžių, išsinešiau knygą, taurę putojančio raudono vyno (kuris dabar vienas mano mėgstamiausių, ypač saldusis) ir sklindančios muzikos garsuose leidžiu sau tiesiog būti. Būti tuo žmogumi, kuriuo noriu būti, o ne tuo, kuriuo turiu - išsipusčiusi, išsidažiusi mergaičiokė su nedingstančia šypsena veide, nešanti pilną padėklą įvairių gėrimų tam, kad kiti būtų laimingi. Bet, žinot, ko gero po kelių savaičių aš tokia nebebūsiu. Būsiu ta, kuri įveikė vieną žingsnį link savo svajonės, ta, kuri to verta. Manau, kad kiekvienas žmogus, turintis svajonę ir ja tvirtai tikintis, turi turėti ir galimybę ją įgyvendinti. Nes, ko vertas gyvenimas be svajonių ir tikslų? Nieko... Tai būtų tiesiog tuščias gyvenimas, niekingas valandų skaičiavimas nuo darbo pradžios iki pabaigos, nuo ryto iki vakaro, nuo vienos savaitės iki kitos.

Taip pat, vakar begamindama vanilines madeleinas, mąsčiau apie Paryžių. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris ten nenorėtų nukeliauti. Pamenu, universiteto metais, su drauge dėliojom planus, kad nesvarbu po kiek metų ir iš kokių skirtingų kraštų, bet važiuosim į Paryžių ir tik rudenį! Gal kam toks planas ir skamba labai turistiškai ar kylantis žmonėms, persižiūrėjusiems filmų, bet kas gi gali būti gražiau už rudenį Paryžiuje?! Kai eini takeliais, apsuptais medžių alėjomis, kai medžių lapai nusidažę įvairiomis spalvomis, lengvai sukasi ore, papūsti rudeninio vėjo... O tu eini užsimetęs lengvą paltuką, gal dar kokią skrybėlaitę ir gėriesi kiekviena akimirka, kiekviena smulkmena, kuri tave supa. Tikrai tikrai tikrai tikiu, kad mes ten nuvažiuosime! Vaikščiosime gražiomis gatvėmis, kopsime į Eifelį grožėtis vaizdu, gersime karštą šokoladą ryte ir nuostabų vyną vakare ir aplink mus tvyros ta dieviška, pakili nuotaiką, palydima prancūziškų dainų bei eilių....

Taip. Svajonės yra tas variklis, kuris žmogų veda pirmyn. Ir nesvarbu, jos realios, ar nelabai, tačiau jos turi egzistuoti. Tai suteikia spalvų kartais tokiam pilkam gyvenimui. 

Na, o baigiant istoriją, pasidalinsiu prancūziško kepinėlio receptu, kuris gali pakylėti ligi dangaus. Originalių tikrai nesu ragavusi, tad galiu kalbėti tik apie savuosius, bet ką tik iškepti, jie buvo oro lengvumo, aukso geltonumo ir tokių mielų kriauklyčių formos, kad sunku susilaikyti. 

Originalus receptas iš Mochi Thoughts tinklaraščio, lietuviškas atitikmuo, kuriuo dalinai naudojausi - Kažkas valgomo.

Man gavosi ne tiek jau ir daug, gal per dosniai tešlos dėjau į formeles, bet bendras rezultatas - 18 kriauklyčių.

• 1 kiaušinis + 1 baltymas
• ~50-70 g sviesto (dėjau pusę ekologiško tyro kokosų aliejaus (kieto)) + šiek tiek formelių patepimui
• Keli lašai vanilės esencijos
• 70 g cukraus
• 70 g miltų
• žiupsnelis druskos
• 1 arb. šaukšt. kepimo miltelių

Visų pirma išlydome sviestą ir leidžiame jam atvėsti. 

Išplakame kiaušinius su cukrumi iki baltos ir purios masės. Kitame inde sumaišome miltus su kepimo milteliais, juos atsargiai įsijojame į kiaušinių masę. Lėtai išmaišome, kol nelieka sausų miltų. Tada lėtai supilame sviestą ir gerai viską išmaišome. Uždengiame indą ir pastatome pusvalandžiui į šaldytuvą. 

Įkaitiname orkaitę iki 200 C, ištepame sviestu formeles (aš tepiau kokosų aliejumi) ir užpildome 1/2 ar 1/3 formelės tūrio, nes jos labai jau smagiai išsipučia. Kepti reikėtų (žinoma, priklausomai nuo pačių formelių dydžio) apie 5-10 min. Aš savąsias kepiau apie 7 min., kol įgavo gražią aukso spalvą. 

Iškeptas išversti iš formelių ir leisti atvėsti. Manyčiau, kad jos valgomos ką tik iškeptos, nes tik tada manosios buvo tokios dieviškos, lengvos, purios. Kitą dieną jos buvo ganėtinai kietos ir priminė šiokius tokius sausainius. 

Tad, jei iki rudens ir Paryžiaus reikia šiek tiek palaukti, galima bent jau taip pagauti tą nuotaiką pas save namie! :)