Vakar viena draugė mestelėjo mintį apie blogo rašymą. Ne kartą jau esu gavusi šį pasiūlymą, bet vis prisibijojau jį pradėti. Atrodo tam reikia mokėti gražiai reikšti mintis, turėti įdomių minčių ir pan., o kadangi apie save taip niekada nemąsčiau, vis palaikydavau šią idėją, kaip "ne man". Tačiau šiandien pamąsčiau, o kodėl ne... Pabandyti visada verta, o kaip tik dabar norisi mintis kažkur išlieti. Nemanau, kad verta apsiriboti viena tema, nes nė vienoje iš gyvenimo sričių nesu nei profesionalė, nei per didelė mėgėja, todėl brūkštelsiu apie viską, kas bus ant liežuvio.
Pastarosiom savaitėm vis dažniau mąstau apie kelionę į namus, į Lietuvą. Atrodo taip neilgai esu iškeliavusi, tačiau širdis jau spėjo pasiilgti visko, nuo elementariausių maisto produktų iki artimų žmonių bei taip gerai įsimintų vietų. Šį jausmą kiek nuslopina neseniai atrasta rusiškų prekių parduotuvė, kurioje randu lietuviškos produkcijos. Žinoma, ji brangesnė nei vietinė, bet argi kai ilgesys aplanko, skaičiuosi tą kainų skirtumą. Tiesiog imi tai, kas tau brangu, leki namo ir su džiaugsmu ragauji ne taip seniai buvusį kasdienį, šiandien išskirtinį, gardumyną. Šiom dienom net elementarus varškės sūrelis atrodo kaip aukštos klasės desertas, nors kai pamąstau, Lietuvoje ne taip aš jį ir valgydavau... Va, ką reiškia kita aplinka...
Tas pats darosi ir su maisto gaminimu. Prieš kelias dienas gaminau silkę su morkomis, tokią, kurią mama darydavo kiekvienai didesnei šventei... seniai buvau neragavusi, todėl galvojau, bus labai skanu.. ir buvo.. priminė namus, tas visas šventes su giminaičiais, draugais... Tik pats gaminimas buvo keistas. Čia pasirodo ne taip lengva gauti silkės. Jokiame prekybos centre, anei turguje tokia neprekiauja. Suprask, silkutės iki čia neatplaukia :) Tačiau mano laimei, radau vieną (vėl) rusišką parduotuvę, kurioje turėjo silkės, deja, ne filė, kaip aš tikėjausi. Na ką, paėmiau aš ją visą, supakavo gražiai į maišelį ir su džiaugsmu išskubėjau namo. Einant namo, galvoje kirbėjo klausimas, kaip man ją tinkamai išdoroti. Viskas, ką esu gyvenime dariusi - tai filė pjaustymas gabaliukais ir tiek, o dabar kažkas rimto, nebandyto. Buvo ne itin malonu paimti ją į rankas, bet didelis numatyto patiekalo troškimas mane padrąsino. Pasirodo, buvo daug lengviau, nei maniau, jog bus. Aišku, viską atlikau toli gražu neprofesionaliai, bet galutinis rezultatas visai mane patenkino. Tas seniai jaustas skonis ir mieli prisiminimai apie mamą virtuvėje atpirko viską su kaupu.
Tas pats darosi ir su maisto gaminimu. Prieš kelias dienas gaminau silkę su morkomis, tokią, kurią mama darydavo kiekvienai didesnei šventei... seniai buvau neragavusi, todėl galvojau, bus labai skanu.. ir buvo.. priminė namus, tas visas šventes su giminaičiais, draugais... Tik pats gaminimas buvo keistas. Čia pasirodo ne taip lengva gauti silkės. Jokiame prekybos centre, anei turguje tokia neprekiauja. Suprask, silkutės iki čia neatplaukia :) Tačiau mano laimei, radau vieną (vėl) rusišką parduotuvę, kurioje turėjo silkės, deja, ne filė, kaip aš tikėjausi. Na ką, paėmiau aš ją visą, supakavo gražiai į maišelį ir su džiaugsmu išskubėjau namo. Einant namo, galvoje kirbėjo klausimas, kaip man ją tinkamai išdoroti. Viskas, ką esu gyvenime dariusi - tai filė pjaustymas gabaliukais ir tiek, o dabar kažkas rimto, nebandyto. Buvo ne itin malonu paimti ją į rankas, bet didelis numatyto patiekalo troškimas mane padrąsino. Pasirodo, buvo daug lengviau, nei maniau, jog bus. Aišku, viską atlikau toli gražu neprofesionaliai, bet galutinis rezultatas visai mane patenkino. Tas seniai jaustas skonis ir mieli prisiminimai apie mamą virtuvėje atpirko viską su kaupu.
Tad toks mano pirmasis įrašas apie dažnai aplankančias mintis ir iš to išplaukiančius rezultatus :)
Pasimatysime vėliau!
