2013 m. birželio 30 d., sekmadienis

Kepti persikai

Žinote kaip būna, pamatai kada kokį receptą ir jis taip giliai įsiskverbia į atmintį, jo taip norisi, bet vis niekada neatsiranda tas momentas, kai jį pagaliau pagamini. Man taip buvo su šiais keptais persikais. Jau gerus metus jie sukasi man galvoje, bet vis nebuvo progos, vis kas kitas pasitaikydavo, sumaišydavo planus ir pan. Bet man šie persikai tokie, net nežinau, kaip paaiškinti, tokie elegantiški, nors ir elementarūs, bet tokie nepaprasti!! 
Nors darbe šiuo metu darbe gaminu daugiau nei gal pati norėčiau, vis mintys sukasi apie naujus desertus, naujas idėjas, kaip jas įgyvendinti, bet pastarosiomis dienomis ir namie ėmė kas krebždėti viduje, jog norisi kažko kitokio, kiek įmantresnio bei gražiau pateikto.


Ir štai, atėjo metas išsikepti persikus. Vis mąsčiau, kokį neapsunkinantį desertuką pasigaminti man namie, nes darbe būna, jog persiragauju visko, ką gaminu ir tada nebesinori nieko daugiau nei becukrių sausainių :)


Paskutiniame pirktame kulinariniame žurnale kaip tik buvo idėja keptiems persikams, o tai ir lėmė galutinį apsisprendimą.


Dariau vieną porciją, tad naudojau tik vieną persiką. Naudojant daugiau, analogiškai didiname proporcijas :)
Reikės:
  • 1 persiko (su odele, nuplauto, perpjauto pusiau, išimtu kauliuku)
  • 200 ml vandens
  • 125 g cukraus
  • vanilės
  • cinamono lazdelės
  • 2-3 žvaigždinių anyžių
Nedideliame puode verdame visus ingredientus (išskyrus persikus). Kai tik sirupas pradeda virti, sudedame paruoštus persikus ir verdame, kol jie suminkštės (jei persikų neapsemia sirupas, juos karts nuo karto apverčiame). Išimame, leidžiame kiek atvėsti.
Įkaitiname griliaus keptuvę (ar orkaitę su griliaus funkcija) ir pakepiname iš abiejų pusių persikus.
Patiekiame su vaniliniais ledais, grietinėle, padažu. Man labiausiai tiko natūralus jogurtas ir karamelizuoti, skaldyti migdolai.


 

2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

Tai kurgi aš esu?

Įsivyravusi tyla mane užvaldė ir, regis, net nebegaliu kažko parašyti. Gyvenime labai daug visko įvyko per tokį trumpą laiką, kad pati dar nesuprantu iki galo, kaip viskas ir kodėl. Prieš gerą mėnesį galvoje sukosi tiek daug klausimų, kurių atsakyti niekas negalėjo, o dabar pamažu atrodo, kad jie patys sprendžiasi, neklausdami nė vieno. 


Šiuo metu lėtai lėtai užsiveria durys į senąjį gyvenimą, vesdamos į naujai atsidarančias, pro kurias jau matosi šviesus rytojus. Nauja vieta, naujas darbas, nauji namai - regis, viskas nauja, gal net per daug. Senų dalykų liko taip nedaug, dėl to man ir liūdniausia. Buvau prisirišusi prie daugelio iš jų ir šiuo metu jaučiuosi taip, lyg ne savo noru tai būčiau pasirinkusi. Nors juk neveltui sakoma, kad kažko pabaiga būna kito pradžia.


Neseniai išsilaikiau paskutinius egzaminus mokykloje ir aš jau ją baigiau. Taip greit pralėkė tie du metai!! Oj, kiek jie mane visko išmokė, kiek visko suteikė. Jaučiuosi tokia pripildyta gėrio, žinių, draugų, išbandymų, kvailiojimų, baimių, lėkimo, ieškojimo ir atradimo, kad man to tikrai labai trūks. 


Net jei ir sakydavau kartais, jog pavargstu nuo darbo-mokyklos ritmo, bet kai jo jau neliko, jaučiu tuštumą. Bet ir vėl, žiūrėkime pozityviai, atėjo laikas užsiimti kažkuo nauju, tuo, ko visada norėjau, bet niekada nebuvo laiko. Kas tai bus - dar nenusprendžiau, bet kai tai padarysiu, pasidalinsiu su jumis :)
Po ilgų apsvarstymų, išėjau iš darbo Atėnuose. Per gana trumpą laiką susiradau kitą (žinoma, tai padaryti sunku, ypač šiais krizės metais, bet turbūt visada yra taip, kaip sakoma - kas ieško, tas randa). Susikroviau pirmus lagaminus (nes sekantys vis dar pakuojami), nusipirkom bilietus ir išvažiavome į salą, iš kurios kilęs mano draugas. Čia jau gyvenu gerą mėnesį (na, esu dirbusi porą vasarų, bet tai visai kas kita nei apsispręsti gyventi ilgesniam laikui), dirbu pastry chef viename viešbutyje ir vis dar bandau įsitaisyti į naujas gyvenimo vėžes. Jos kitokios, jos žadančios ramesnį, gražesnį gyvenimą, jos tokios, kurių turbūt ir reikia. 

Dabar, kai išvažiavo visi svečiai, galiu atsipūsti. Mėgaujuosi turima vienuma. Kadangi dirbu kasdien, dienos atrodo lekia. Dienomis sukiojuosi darbe, po to nueinu į pajūrį (nes jis visai čia pat!!), grįžtu namo ir nieko neveikiu, atsipalaiduoju :) Vakare prieš užmiegant skaitau knygą, ne kokią kulinarinę, o tikrų tikriausią klasiką - Igno Šeiniaus Kuprelis - kokia žavinga meilės istorija, kaip gražiai nupieštas vaizdas, veiksmai, žmonės. Net pačiai geriau pasidaro ir, atrodo, susilieji su ten esančiais, stebi juos iš arti. Eilėje stovi dar porą knygų, kurias jaukiai skaitysiu vakarais.
To seniai jau nebuvo.